Etiudas apie kvailio protingumą

Kvailys nežino, kad jis yra kvailys.
Kvailys galvoja, kad, jeigu jis žino ką nors, jis jau protingas.
O jei žino taip aiškiai, kad nesvarbu iš kur jis tai žino – jis protingas Labai.
Jei jis žino tai, ko nežino kiti, jis protingas daugiau nei Labai.
Beveik nesuskaičiuojamai daugiau už Labai.
Už tuos, kurie rodo žinojimą savo akinių rėmeliais.
Už tuos, kurie rodo, kad žino Kur ir Kada – šie patys beviltiškiausi.
O tie, kurie rodo, kad žino Kaip – šitie paskutiniai.
Einantys paskui žinančius Kaip, daro šiuos priešpaskutiniais –
tai žinotojai pagrindinio Kodėl.
Be klaustukų priemaišų tepalas, kuriuo smegenų sraigtelius,
kad slystų mintys geriau, tepa, jų vietoj
asmeninės patirtys nieko nežinant iš anksto –
nei Kaip, nei Kada, nei iš Kur. Nei Kodėl.
Bet aiškiai. Tada visa kita niekai.