Salomėja Morg

Moteris nepatenkinta sučepsėjo lūpomis. Kava buvo neapsakomai karti ir dar nepaisant to – nepadoriai brangi. Šiandien Salės Morg diena buvo neįprastai sumauta: neprotingi klientai ir dar kvailesni bendradarbiai, subjuręs oras, neveikiantis kompiuteris ir dar, lyg cukruota vyšnia ant keksiuko – siaubinga kava ir Salės kantrybės taurė buvo perpilta. Popietės metas „Désirée“ kavinėje buvo pats laukiamiausias ir štai – viską gali sugadinti prasta kava. Iš tiesų ji buvo nustebusi, kad jai pasitaikė tas retas atvejis, kuomet kava Prancūzijoje yra neskani.
          Tamsiai violetine spalva nulakuotais nagais ji perbraukė per pigaus meniu viršelį. Ją erzino kaip jos mylima kavinė taip staigiai pasikeitė. Kainos šoktelėjo, o pirkti neapsimokėjo. Ji girdėjo, kad buvo paskirtas naujas vadovas ir ji klausė savęs ar tai jis išrinko šias neskoningas žalias užuolaidas prie įėjimo. Salė šiek tiek bijojo, kad dėl siaubingai pasikeitusios kavinės, teks išsižadėti pačios mėgstamiausio vaikystės kampelio. Jos motina Neilė mėgdavo ją atsivesti su broliu ir nupirkdavo po brangiausią keksiuką. Salė anksčiau klausdavo motinos kodėl būtina rinktis brangiausią, tačiau motina nespėjo atsakyti. Ji tegali dabar prisiminti praėjusius gražius laikus su motina. Dabar jos jau nebėra, o brolis Fredas išsikraustė pas neįgalią sužadėtinę. Senelis Benas, tarsi norėdamas prisidėti prie sumautos Morg giminės, sulaukęs, visiems seniams pasitaikančios, šeštojo dešimtmečio krizės, nusprendė įgyvendinti seną svajonę tapti statybininku. Blogiau būti negalėjo, tad Salė pasiryžo atstatyti šeimos garbę ir įsidarbino „Cerruti“ kvepalų įmonės buhaltere. Žmonės išgirdę, kad ji dirbanti „Cerruti“, nuolatos klausia: „Tai kaip tau patinka gaminti kvepalus? “. Salei per laikus nusibodo kiekvienąkart aiškinti ilgą istoriją, kad ji su pačiais kvepalais yra visiškai nesusijusi, ir ji tiesiog nukreipdavo pokalbį kita linkme.
          Iš tiesų, Salė Morg buvo prityrusi manipuliuotoja, bet niekas to apie ją nežinojo. Pažvelgus būtų galima pamanyti, kad ji tiesiog yra savimi pasitikinti, savo vietą pasaulyje ir vertę žinanti moteris. Ji puikiai tiktų vadovauti nesvarbu kokio masto projektui, nes skleidė aplink save jai pačiai nejuntamą, įtampą ir ypatingą aurą. Žmonės niekada nepripažintų, kad bijo su ja kalbėtis, ir Salė šitą žinojo. Viso pasaulio žmonės jai buvo netikėliai, esantys netinkamose vietose. Ji pati kartais save pagaudavo galvojanti, jog žmogus pagaliau atrado savo vietą, kai Salė juo sėkmingai pasinaudojo. Ta moteris buvo apskretusi vienišė nė kiek nebranginanti tų „mažų skruzdėliukų, bėgiojančių ir kutenančių planetą“, kuriais vadino žmones.
          Salomėja dar kartą sučepsėjo lūpomis ir padėjo puodelį atgal ant lėkštelės. Kavos ji neketino toliau gerti. Ir meniu esantys patiekalai jai nekėlė apetito. Salė nepatekinta ištraukė iš raudonos odos piniginės banknotą ir pakišo po kavos puodelio lėkštele. Žinoma, arbatpinigių nepaliko. Atsistojusi nuo kėdės ir pasiėmusi rankinę ir paltą, ji netarusi žodžio išėjo iš kavinės.