Pirkčiau marškinius arba švarką, arbą juos abu plius kelnes.
Tikrai susitartume dėl kainos. Svarbu, kad nei vienas rūbas
nebūtų madingas. Tai pagrindinė sąlyga. Audinių spalvos tik švelnios.
Jokių rėkiančių, klykiančių, dainuojančių. Jokių gaisrų. Bus
renkamasi tik iš jokiam stiliui neatstovaujančio rašto,
užuominos į periodą būtų beveik lemiamas veiksnys, kad ne.
Užuominos į sezoną taip pat. Ir vėliau nesakykite, kad aš to
neakcentavau. Kūno liniją padarantis glotnia
audinys pats moderniausiais – būtų galas
pasiūlymo svarstymui. Jokio prigludimo. Klostės
krenta laisvai, sagos paprastos, tokios pat siūlės.
Dėvinčiojo jokie žvilgsniai niekuomet neglostys.
Dieve neduok. Reikia įvaizdžio, kuris nieko nesiūlys.
Tikslas – minioje neišsiskirti. Tiesiog būti pačiu
paskutiniuoju, kurį pastebėtų – o.., dar vienas, ten tas
neaiškaus ūgio, vidutinio platumo pečių,
kažkokia pilkuma, kažkoks gal truputėlį trenktas,
kelnės išlygintos, juodi su kulnu batai,
iš kur jis, kaip į čia prasmuko, kvietė kas
ir taip toliau, taigi, neperžengta riba – tai
pagrindinis reikalavimas, visas estetikas
atstovauja neišsiskyrimas iš minios,
rūbai švarūs, gali būti neilgai dėvėti.
Žinoma, žodžių į vatą niekas nevynios.
Bet vata žodžiui visuomet dvivietė.