Namo. Daugiau niekada

Ramu. Ruduo. Septina valanda vakaro, parke temsta. Kaire ranka prisidegu cigaretę, dešine prilaikau krepšį, prikrautą alaus butelių. Brūkšteliu ranka per parko suoliuką; jis šlapias, permirkęs lietaus vandeniu. Šiandien visą dieną lyjo. Mielai rūkyčiau cigaretes mirkdama lietaus vandenyje parke, tačiau man buvo paskaitos. Pamenu, kaip sprukau per paradines duris, lydima šaižių riksmų koridoriuje, kaip stūmiau sunkias duris, norėdama greičiau atsidurti ten, kur man vieta. Kaip norėjau kuo greičiau prisidegti cigaretę, apsipūsti ir pamiršti viską, ką mačiau. Pailsėti nuo minčių, nors žinau, kad to padaryti niekada nepavyks. Oras svilina mano odą, verčia nejaukiai jaustis šiame pasaulyje, kaip ir daugybė kitų dalykų, lydinčių mane šiame gyvenime. Gurkštelėjau skysčio, kuris man niekada nebuvo skanus, veikiau buvo skanus laisvės nuo pasaulio skonis. Siurbiau dideliais gurkšniais, kad tik greičiau apsvaigti. Brūkštelėjau cigarete per šlapią odą. Švelnus svaigulis, susimaišęs su stipriu deginančiu skausmu. Tai nunešė mane ten, kur bent jaučiausi tikra...

- Jolita!
Jis šaukė mane vardu, norėdamas įsitikinti, ar esu gyva. Ne kartą matė mane verkiančią ar geriančią ant šito suoliuko, ne kartą mane guodė, siūlė emocinę paramą. Jis, tas, kuris stumdė duris man iš paskos, pūtė marihuanos dūmus man į veidą. Ir viskas dėl šiokios tokios dopamino dozės, šlykštaus pasitenkinimo...
-Eik na... – neįstengiau pabaigti žodžio, nors ir kaip norėčiau tą padaryti. Nebuvau pratusi keiktis, ypač su grupiokais. – Eik ten, kur tau vieta. Dink iš čia...

Išpūčiau dar vieną cigaretės dūmą. „Suka. Kūrva, maukis kelnes. Žinau, kad tu kūrva... „ matau jį nueinantį link paradinio įėjimo į universiteto patalpas, spjaudantį bjaurius žodžius link manęs. Aš žinau, aš ŽINAU... sutrypiau cigaretę į asfaltą. Matau praeinančius porą senukų, prisikrovę krepšius produktų. Priešais mane žingsniuojantį aukštą jaunuolį. Kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu juos pažinočiau? Koks būtų mano gyvenimas? Ar toks pat šlykštus, kupinas bjaurių žodžių, nuoskaudos ir neapykantos? Išsitraukiau iš kišenės permirkusias ausines. Užsimerkiau, ir prieš lietų pasileidau džiazą, leisdama sau pačiai plaukti su simfonija...

Pamenu save mokyklos chore, save, besimokančią dainuoti. Valgykloje, pakuojančią priešpiečius į dėžutę, stebinčią su draugėmis besišnekučiuojančias merginas. Aš žinojau, kad niekada nebūsiu tarp jų... o ir nelabai norėjau. Regėjau save bendraujančią su žmonėmis, su kuriais niekada gyvenime nebendrausiu, regėjau save pamišusią, išprotėjusią, narkomanę. Nei vienas scenarijus nepritapo mano gyvenime. Galiausiai, kas beliko? Aš čia. Sėdžiu ir girdžiu savo gyvenimą. Girdžiu kaip riedantį traukinį, kurio nespėju pasivyti, girdžiu lietų, kurių lašų nespėju sugaudyti. Girdžiu save nesančią...

-Alio? – skambina motina. Neskambino kone dešimt metų, pagalvojau. Gal kas nors atsitiko..
- Ar tu girta?
- Išgėriau šiek tiek alaus, ką? Atsiprašau... – pati nebežinojau ką šneku...
- Adresą tu žinai. Lauksiu.
Prispaudžiau ragelį prie ausies. Kas aš tokia, kad brautis į ne savą teritoriją?
Man ten ne vieta...

Jolita, tu kūrva... Jolita, ateik! – A-a-a... teik!
Žvilgtelėjau į laikrodį. 22: 00. Laikas namo..
Riksmai skamba aidu galvoje ir ausyse . Cigaretės dūmai kutena veidą. Žengiu išmintu taku..
Laikas namo.