Gatvės tuščios
Šalta, nors niekam nerūpi.
Tik šešėlis nuo žibintų šviesos draugiją palaiko.
Tą dieną prarado jis viską, ką taip stipriai mylėjo
Prarado net dalelę pačio savęs.
Nes mėlynės ant kūno pasislėpti nuo mokytojos nebe mokėjo.
Mama, kuri taip stipriai teigė mylėjus į jį akių nebepakėlė,
Gi matė ji viską tik apginti jo negalėjo.
Ji tik šaukė, kad ne... to net nebuvo!
Gi tėvas, šeima... tai melas... Gana!
Niekeno vaikas tuo netikėjo,
Kad kūnas išduoti jį taip galėjo.
Prarado jis viską ką taip mylėjo,
Pyko ir plyšo vaiko širdis.
2021-04-10 22:20
Jausmas- yra, tragizmas - yra, nuoširdumas, būtina sąlyga eilėraščiui, - yra. Technikos, jei norima, galima išmokti. Tik sekančiame eilėraštyje linkiu, kad subjektas ne tik virkautų dėl savo likimo, bet ir būtų radęs jėgų apginti save ir kitus, kuriems reikia pagalbos. Sėkmės.
2021-04-10 17:44
,,britkiai,, nuo pat pradžių...
2021-04-10 03:54
nerepuok prašau
2021-04-10 00:37
Paauglystės virsmai.
2021-04-10 00:01
Ai kažkoks lochas,
negi meluoti dar neišmokęs,
Tik pamanykin-išdavė kūnas,
tai juk ne kūnas, o tik kvailumas.
Neužaugo nei vienas vaikas , kad būtų nenubrozdintais kelienais, be mėlynės-nevirtęs, nesusimušęs ir t.t.