įtrūkęs braškių uogienės stiklainis

Pareiškė „man rodos, aš turiu kaspinuotį“. Man patinka žmonės, kurie vis dar vartoja „man rodos“. Nebuvo svarbu, ar kaspinuotis išties egzistuoja, net negooglinau, kaip dauginasi kaspinuočiai. Kaspinuotis man jau tik velšiškas simbolis. Suteikim jam vardą. Ne daugiau, ne mažiau. Suteikim jam vardą ir pamirškim. Numarinkim, kai kils toks poreikis.

Kovai susisuko lizdą šakoje priešais balkoną. Taip arti, kad persisvėrus per turėklą tapo pramoga apipūsti juos debesiu vyšninio, arba šokoladinio tabako. Du maži rėkė, kol vienas iškrito. Niekam nesakysim, kad iškrito persigandęs vieno iš debesų. „Galėsim sušert tavo kaspinuotį, kai paaugs, galėsi sukramtyti ir vimčioti jam gerklėn“ lyg iš gailesčio vienišiui, lyg iš gėdos ir kaltės jausmo tariau. Bet supyko. Net jei myli ir myliesi, ne visada gali dalintis kito kaspinuočiais.

Persisveriu per turėklą, užuodžiu salsvą pigių smilkalų aromatą, tuoj pat jį išvaiko nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus leviatanas. Kilsteliu pėdą, įremiu į groteles, dubenkaulis rimsta į turėklą, kur buvę delnai, nuo spaudimo jaučiu kutulį lyg dubuo būtų tas drugys, lenkiuosi, lenkiuosi tiek, kad instinktyviai nerimas išsipila diafragmoj „gal iškrisiu“, dar truputėlį ir matau – kepa. Kas kepa ir ką kepa.

„Dėdė šprotas vėl ės žuvies pirštelius“ sustaugiu. Aukštu žemiau pravertą virtuvės langą liesa ranka uždaro. Užtraukia dar sovietą mačiusią užuolaidą. Saulėgrąžų aliejaus aromatas įkalintas penkiuose kvadratuose, namo, kurio ventiliacija užsikimšusi jau kelioliką metų. Dusk, seni. Lyg ne ten pat gyvenčiau.

Dėdė Šprotas nėra blogas. Atsinešė pasidabruotą šaukštą, iškasė duobutę tarp snieguolių ir krokų ir sukišo varniuką. Vėliau nulijo ir kupstelis apnuogino sparnioką, palaikė katė atkapstė ir nunešė. Bet tai nekeičia pačios intencijos: nusileisti žemyn iš ketvirto aukšto, nupurtyti kruopščiai anksti nubudusias skruzdes, tarsi vieną iš jų užkasus visatai kiltų grėsmė, ir gailestingai palaidoti besielį. Su tuo pačiu šaukštu gal valgys sriubą. Iš konservuotos skumbrės, vandens, ir grietinės maišytos su pomidorų padažu.

Kiek ir kaip turi gyvent kad šitaip.

Būtent tiek.

Kad užkastum ir pareitum, aukštyn į ketvirtą aukštą, stabtelint trečiame, prie padžiūvusio kalėdinio kaktuso, kuris žydi kovą. Stabtelint pakvėpuoti.

„Išnešiu šiukšles, jei užriši maišą“.

Šprotas praveria duris, sausai sušvabžda, nuryja, pradeda vėl. Nesvarbu kas ten pilasi. Svarbu ką tai reiškia: jis pavargęs, pavargęs nuo gyvenimo, nuo patyčių, nuo nuomininkų, nuo negalėjimo ramiai būti. Stebiu kaip tiek pat sausos lūpos timpteli, sugrįžta atgalios, išlinksta, juda, gyvos. „Turi kaspinuotį?“, „ką?“, „turi kaspinuotį?“ ir nelaukus atsakymo stumteliu savo kūną ir pakšteliu. Jausmas būtent toks, kokio tikėjausi – sausas, negyvas bet egzistuojantis. Jam atatupstant suklumpant laipto tuštumon ir negrakščiai šliumpštelint tuos devynis laiptus žemiau, link kalėdinio kaktuso pražydusio tik kovą.

Jausmas būtent toks – sausas, negyvas, bet egzistuojantis. Jausmas vis dar manyje. Išmetu šiukšles, nupėdinu iki rimiako, penkias minutes renkuosi konservuotą skumbrę. Sprogsta kačiukai ir gelsvai žaliuoja kerpės namo šešėlyje. Žingsniuojant kuprinėje juda skardinė, jaučiu ją nugarkauliu savaties. Vėsią, apvalią, skumbrės pomidorų padaže. Oras drėgnas, gaivus, pilką dangų skaidrina vienas kitas spindulys ertmėse.

Kodėl jį pravardžiuoja šprotu, jei jis valgo skumbrę?

Atlupu dangtelį, uodžiu, kramtau spjaunu delnan ir kišu persigandusiam varniukui. „O vau, rimtas?“ atsakau į „girdėjai, dėdė Šprotas numirė?“. Kramtyt net nereiktų, masė tokia, kad tarp pirštų slysta, lyg senas riebalas, lyg sintetinis kremas. Bet vis tiek – dar pakramtau, kovui agresyviai ant manęs karksint, kišu dar ir dar ir dar. Veliasi masė paliežuvy, aš veliuosi. Kol galiausiai išgromuliuoju „tai dabar mes turėsim cento pirštelius kept, ką? Važiuojam pas motiną. Pasidabruotų šaukštų tada tuo pačiu“.

Ji žvelgia žemyn. Antrasis brolis trūkčioja. Ir akimirkai jis man toks – lyg braškių uogienės likučiai, stiklainyje ant palangės. Pavasario saulei skrodžiant. Toks jis man – braškių uogienės likučiai. Dėdė šprotas gal irgi toks. Jei nebučiau užsimerkus. O ji žvelgia į mane.

„Mes metam“ išpučia.