Aš maniau kad viskas baigsis
Kai baigsis laikas,
Veidai nugrimuoti dar laikos
Žmonės fronte su savim taikstos
Nuleidę ginklus, iš lėto padėję kastetą
Į dėklą
Paslėptą giliai širdy
Veidai nuo likusio kūno atskirti, emocijos nuplautos nuo kūno, gėris išdresiruotas ramiai tūno
Mintys neradusios namų
Neuronai smegenyse nesudūrę galo su galu
Fronte viskas taiku
Audra baigės, pila ramūs lietūs
Kai tu lyg eilinis asketas savy slėpies užpilęs vynu ir tablete
Neliko kuo tikėti,
Vien mintim ir savimi, savo širdimi, kad sustos laiku ir pasivys mintis, sielą – ir tuo, kas tau be galo pasaką gyvenimo skaitys,
Taip jau būna
Kad išsivaduot iš gyvybės – mirties liūno tu nori, bet už keblių minčių vis užkliūni
Iš gėrio ir blogio metamorfozės
Gimsta naujas kūnas