Sužėlė senas vieškelis į Kabelius
Drąsiau, stebukle!
Tu dar būsi,
tačiau man laukti nekantru –
netyčia... net labai netyčia
prisimenu, kaip žodis tampa kūnu.
Konferansjė ant kojų stovi, vaikšto,
o vietoje galvos –
jam tuščio puodo nepaduosi:
Konferansjė – ne žodis jau.
Konferansjė – žmogus.
Konferansjė – per smėlio duobę
manėsi sugrįšiąs į Paryžių
vėl tapti grynakrauju prancūzu
ir... bacht! – kita dalia pastojo kelią:
kažkas jį pakvietė pabūti Vincaliu,
patapt savu tarp Šklėrių sodžiaus dzūkų.
Sukruto akmenys keliaut į pamatus sodybos.
Pakėlus ją, miškas stogu užklojo
ir šit jau liudininkas aš:
kai pro vartus į kelią link bažnyčios
išeidavo dvi dukros ir sūnus –
vaikai Tamošiaus ir Elžbietos Kibirkščių,
bet ten, bažnyčioje (ar kelyje į ją)
jie atpažįstami kaip Vincaliai –
Vincalio Julija,
Vincalio Kazys,
Vincalio Ona.
O man nepaprastai gražu ir įtaigu
išgirsti juos, prancūzais esant.
Kaimynai mes,
ne kartą ėję, pasiskolinti net duonos.
Konferansjė, ar bent girdi, ką čia kalbu?
Man artimas esi ir mielas,
ne šiaip gi savyje,
kadais įkurdinęs tave,
kur netoli gyveno Dievas.
Smagiai žinojau, kad arti,
kad susirasti jums nesudėtinga.
Tačiau ir pats ne greit išgirdęs įtikėjau,
kad mano Dievas ruošiasi patapti žmogumi –
kažkas neįprasto užkrito smegenis
didžiuoju laukimu:
Konferansjė – ne žodis jau,
Konferansjė – darbymetyje su Dievu.
Dabar gi lyg per atmintį
sužiurom į akis,
jis – man, aš – jam
ir regisi ūmai kartu suprantame –
atėjo laikas atsimint save nuo A.
Netgi anksčiau!
Mums abėcėlės dar tuomet nebuvo –
pasaulis tilpo smėlio duobėje
su saulės patekėjimais,
su paukščiais, grįžtančiais perėti,
su nežinia, kaip iš-auš-rosime, kuo būsime
pagal ištartą Viešpats žodį.
Žinau, stebukle,
tu dar būsi,
tačiau man laukti nekantru.
Duobė užžėlė,
sužėlė senas vieškelis į Kabelius,
tačiau anoj jo pusėje – sodyba Kibirkščių,
kad pas Vincalį, pas prancūzą susieitum.
Šioje jo pusėje – sodyba Karlonų,
bet pasilikusi taip pat
nelyg paveikslo rėmai –
be Karlonų...
---------------____________----------------
b. d.