Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sužėlė senas vieškelis į Kabelius

Drąsiau, stebukle!
Tu dar būsi,
tačiau man laukti nekantru –

netyčia... net labai netyčia
prisimenu, kaip žodis tampa kūnu.

Konferansjė ant kojų stovi, vaikšto,
o vietoje galvos –
jam tuščio puodo nepaduosi:
Konferansjė – ne žodis jau.
Konferansjė – žmogus.
Konferansjė – per smėlio duobę
manėsi sugrįšiąs į Paryžių
vėl tapti grynakrauju prancūzu
ir... bacht! – kita dalia pastojo kelią:
kažkas jį pakvietė pabūti Vincaliu,
patapt savu tarp Šklėrių sodžiaus dzūkų.

Sukruto akmenys keliaut į pamatus sodybos.
Pakėlus ją, miškas stogu užklojo
ir šit jau liudininkas aš:
kai pro vartus į kelią link bažnyčios 
išeidavo dvi dukros ir sūnus –
vaikai Tamošiaus ir Elžbietos Kibirkščių,
bet ten, bažnyčioje (ar kelyje į ją)
jie atpažįstami kaip Vincaliai –
Vincalio Julija,
Vincalio Kazys,
Vincalio Ona.
O man nepaprastai gražu ir įtaigu
išgirsti juos, prancūzais esant.
Kaimynai mes,
ne kartą ėję, pasiskolinti net duonos.

Konferansjė, ar bent girdi, ką čia kalbu?
Man artimas esi ir mielas,
ne šiaip gi savyje,
kadais įkurdinęs tave,
kur netoli gyveno Dievas.

Smagiai žinojau, kad arti,
kad susirasti jums nesudėtinga.
Tačiau ir pats ne greit išgirdęs įtikėjau,
kad mano Dievas ruošiasi patapti žmogumi –
kažkas neįprasto užkrito smegenis
didžiuoju laukimu:
Konferansjė – ne žodis jau,
Konferansjė – darbymetyje su Dievu.

Dabar gi lyg per  atmintį
sužiurom į akis,
jis – man,  aš – jam
ir regisi ūmai kartu suprantame –
atėjo laikas atsimint save nuo A.
Netgi anksčiau!
Mums abėcėlės dar tuomet nebuvo –
pasaulis tilpo smėlio duobėje
su saulės patekėjimais,
su paukščiais, grįžtančiais perėti,
su nežinia, kaip iš-auš-rosime, kuo būsime
pagal ištartą Viešpats žodį.

Žinau, stebukle, 
tu dar būsi,
tačiau man laukti nekantru.
Duobė užžėlė,
sužėlė senas vieškelis į Kabelius,
tačiau anoj jo pusėje – sodyba Kibirkščių,
kad pas Vincalį, pas prancūzą susieitum.
Šioje jo pusėje – sodyba Karlonų,
bet pasilikusi taip pat
nelyg paveikslo rėmai –
be Karlonų...
---------------____________----------------
b. d.
2021-04-08 10:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-19 15:36
Laila
Visada miela užeiti į Jūsų Šklėrių raistą. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 22:11
devintas_aukštas
kaip keista čia tikras eilės sutikt
ir žmogų jas širdim išrašantį —
lenkiuos darsyk

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 22:03
Vynas _
Meistriškai, šiltai ir įtaigiai!.. Žmonės gyvi, kol prisimename. O paveikslas - pilnas spalvų ir gyvenimų, ir rėmai - tvirti!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 16:27
Juozas Staputis
Visa kaimo metrika.Rašote be sustojimo ir be miego.Plūsta poetos įkvėpimo jūra!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 12:19
languota_ _ _
išaušrosi - - -  paskutinysis mochikane 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 11:50
Čia ne Aš
Gerai, Pranuci, lauksime toliau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą