DžonasRytas. Pramerkiu akis ir matau tą patį vaizdą, kurį mačiau eidamas miegoti. Niekas nepasikeitė. Nežinau kodėl tikiuosi, kad kažkas pasikeis. Jau daugybė metų vis tas pats. Nuo pat karo pabaigos niekas nesikeitė, naivu tikėtis, kad šiandien bus kažkas kitaip, taigi vadinkit mane naiviu.
Gerai bent tiek, kad aplinką galiu keisti kada tik panorėjęs. Vieną dieną apgriuvęs butas, kitą dieną apgriuvęs namas, dar kitą dieną tiesiog griuvėsiai. Būtų įdomu vėl rasti bent vieną nepaliestą namą ar bet ką, kas primintų senuosius laikus. Tačiau to jau seniai nebuvo ir greičiausiai nebebus. Bent jau šiame bute, jei dar galima jį taip vadinti, vis dar yra vienas kitas sveikas langas, sveikos durys ir pakankamai patogus čiužinys. Reikia mėgautis, kol galiu dar tokių atrasti.
Tikriausiai reikia keltis ir judėti. Nežinau nei kur nei kodėl, bet reikia. Gerai, kad man nereikia daug daiktų išgyvenimui. Mano ūgio ir sudėjimo dėka, pakaitinių drabužių randu gan greitai ir paprastai. Ak kaip norėčiau pagaliau rasti skutimosi reikmenų. Jau labai ilgą laiką neturėjau malonumo švariai nusiskusti, na ką, barzdą auginsiu ir toliau. Vis šioks toks išvaizdos pokytis. Gerai, bent tiek, kad nežilstu. Jei per juodus gaurus pradėtų muštis žili plaukai, tada visa išvaizda nueitų velniop.
Vienas iš didžiausių privalumų yra tai, kad galiu palikti kiekvieną vietą kaip tik noriu. Nereikia nei durų rakinti, nei daiktų kažkur sudėti. Šį kartą gal net išeisiu per langą. Kodėl gi ne. Ir kas man neleis? Kas mane pamatys? Teisingai, niekas. Ir taip jau metų metus. Taip seniai su niekuo nekalbėjau, kad ką nors sutikęs nebežinočiau kaip suregzti tvarkingą sakinį. Nežinau kiek laiko viskas tęsis, ar kaip viskas baigsis, bet žinau tiek, kad greičiausiai būsiu vienintelis, kuris galės viską pamatyti.
Nuo pat tos dienos, kai prasidėjo karas, buvo aišku, kad mes jo nelaimėsime. Jų buvo daugiau ir jie buvo geriau pasiruošę. Kas spėjo pabėgo į saugias planetas, kas nespėjo, buvo nužudyti arba palaidoti po griuvėsiais. Vieną buvo aišku, kad priešo tikslas buvo visiškas sunaikinimas. Kodėl? Mes to nežinome, bet savo tikslą jie pasiekė. Viskas vyko taip greitai, kad vos spėjome įspėti kitus, bet niekas nemanė kad įspėjimai rimti. Mes buvome pirmieji, kurie sureagavo į puolimą ir davė jiems atsaką. Dabar pagalvojus, darosi juokinga, kad išvis mėginome. Jiems nebuvo lygių. Be reikalo gaišome laiką. Geriau jau būtume sprukę, kaip kad padarė kiti. Jau beveik mebeatsimenu kaip ir kodėl aš išgyvenau, bet geriau jau būčiau neišgyvenęs. Atsimenu tik tiek, kad buvau kažkur uždarytas ir su manim buvo kažkas daroma. Kai prabudau, viskas jau buvo nurimę.. Nežinojau kiek laiko praėjo, bet supratau, kad daug, nes aplinkui nebuvo matyti jokios gyvybės. Tik griuvėsiai. Tada suvokiau, kad su manim buvo kažkas atlikta. Aš nebejaučiau nei alkio nei troškulio. Taip pat galėjau eiti ir bėgti kiek panorėjęs ir nejaučiau nuovargio. Kelis mėnesius galvojau, kad priešas paliko mūsų planetą, bet tuomet susidūriau su patruliais. Tikriausiai jie buvo palikti ieškoti ir naikinti isgyvenusius. Tuo momentu galvojau, kad man galas. Iš baimės sustingau vietoje, užsimerkiau ir laukiau, kol mane nužudys. Tada pajutau lengvą smūgį į galvą. Pirma mintis buvo tokia, kad jie prieš mane nužudydami sugalvojo pažaisti ir apmėtyti akmenimis ar panašiai. Tada pajutau dar vieną smūgį į pilvą, tada į koją, tada į ranką. Atsimerkiau ir pamačiau, kad jie tikrai nežaidžia su manimi, o bando mane nušauti. Tą akimirką suvokiau, kad esu nepažeidžiamas. Mane užplūdo džiaugsmas. Tuo metu kilo vienintelė mintis - bėgti ar kovoti. Dabar prisiminus manau, kad geriau jau būčiau bėgęs. Bet mane užplūdo adrenalinas ir aš juos puoliau plikomis rankomis. Daug negaliu pasakyti apie tą susidurimą, bet atsimenu, kad buvo kraujo. Daug. Viskas atrodė kaip kompiuteriniame žaidime. Daug šūvių, smūgių ir klykimo. Kai viskas baigėsi, nuo galvos iki kojų buvau padengtas krauju. Aplink mėtėsi ginklai, šarvų dalys ir nutrauktos galūnės. Norėjosi daugiau. Kaip vilkui, pajutusiam kraujo skonį. Tačiau atsipeikėjau, suėmiau save į rankas ir tiesiog nuėjau..
---
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Kuo daugiau keliavau, tuo daugiau įgavau žinių ir patirties. Iš likusios pasaulyje literatūros ir medijos pradėjau mokytis visko, ko tik užsinorėjau. Viską išmokti buvo labai lengva. Toks jausmas, kad mano smegenys ir kūnas tapo kaip superkompiuteris. Viską, ką perskaitydavau ar pamatydavau, aš iškart atsimindavau ir neužmiršdavau. Gaila tik to, kad labai daug visko buvo sunaikinta ir buvo sunku rasti iš ko mokytis. Per kelis metus išmokau visko daug daugiau, nei paprastas žmogus galėtų išmokti per visą savo gyvenimą. O kadangi jutau, kad mano kūnas nesensta, tai turėjau visą amžinybę mokslams. Tos žinios man labai pravertė kovojant su priešais, kurie mus užpuolė.
Kas kelis mėnesius vis susidurdavau su naujais patruliais. Dažniausiai nesiveldavau į kovas su jais, nes galvojau, kad jie mane pavertė tokiu, koks dabar esu. Kadangi jie mane tokiu padarė, tai bijojau, kad viską taip pat gali ir atimti. Tačiau kartais atsidurdavau tokioje situacijoje, kad tiesiog tekdavo kovoti. Tuo metu atrodydavo, kad mano smegenys persijungdavo į visiškai naują režimą - KOVA. Aš tapdavau nesustabdoma žudymo mašina. Kiekvieną kartą kai su jais susidurdavau, būdavau išmokęs vis ką nors naujo, tai kovos kaskart būdavo vis įdomesnės. Man tai patiko. Ekspermentavau su savo kūnu ir sugebėjimais. Norėjau sužinoti kiek mano kūnas gali atlaikyti, prieš kokius ginklus esu atsparus, o prieš kokius ne. Kai kurie jų ginklai, galingesni, sugebėdavo mane nublokšti, bet manęs nesužeisdavo. Išmokau naudotis jų ginklais, pradėjau suprasti jų elgseną ir mąstyseną. Kartais slapčia stebėdavau jų stovyklavietes arba postus ir analizuodavau jų elgesį. Netgi pramokau jų kalbos.
---
Nuo tos dienos, kai tapau tuo, kuo dabar esu, praėjo daugiau kaip 100 metų. Vizualiai mano kūnas nepaseno nė diena. Per visą tą laiką nesutikau nei vieno žmogaus. Liko tik gyvūnai. Vienintelis dalykas, kas gana akivaizdžiai pasikeitė yra tas, kad gamta pradėjo užimti miestus. Kai pasaulyje nebeliko žmonių, nebeliko kam naikinti gamtos ir teršti aplinkos. Visur kur bekeliaučiau matau labai daug žalumos. Malonu stebėti, kaip keičiasi visas pasaulis, kai nebėra žmonijos. Per visą laiką apkeliavau didžiąją dalį pasaulio. Išnaršiau įvairiausias vietas ieškodamas dar bent vieno žmogaus, bet akivaizdu, kad priešas savo pasiekė. Šioje planetoje nebėra žmonių.
Nebežinau ką šiame pasaulyje daryti. Atrodo, kad išmokau ir sužinojau daugiau, nei man reikėtų likusiai amžinybei. Daug kartų mėginau nusižudyti. Ieškojau būdų kaip save sunaikinti, bet man nepavyko. Kartais sugalvoju kažką naujo, bet pamėginęs suprantu, kad vis dėl to esu visiškai nemirtingas. Aš įsivaizduoju, kad daug kas galvoja, kad nemirtingumas būtų nuostabus dalykas, bet patikėkit manim - nemirtingumas atsibosta. Iš pradžių buvo linksma, bet dabar tai tiesiog didelė našta.
---
(P. S Apsakymas vis dar kūrybos procese)
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2021-04-06 10:57
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-26 22:01
Ai, dar pritarčiau Aurimui. Nemirtingas herojus vis tiek privalo turėti Achilo kulną. Kaip gi kitaip mums dėl jo pergyventi?
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-24 22:57
Pirmas blynas gana neblogas. Pasirašau po viskuo ką parašė pelynas. Gerai, kad paskaičiau komentarus, nes būčiau pridubliavęs tokių pačių pastebėjimų. Postapokaliptinis pasaulis gana standartinis, bet yra intriguojančių detalių, intriguoja ir pats istorijos išrišimas. O ko gi daugiau reikia nuotykinei literatūrai - nebent geros redakcijos (:
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-14 18:49
Jei jis pasidarė protingesnis ir lengvai viską išmokdavo, tai turėjo susidėlioti kokį nors nuoseklų planą ir kryptingai mėginti išsiaiškinti kas, kaip ir kodėl. Manau, tai būtų įdomu skaityti. O dabar praėjo 100 metų, per kuriuos nieko neįvyko, niekas nepaaiškėjo ir herojui netgi atsibodo gyventi. Trūksta kokių nors kabliukų, vilties, siūlo galo :)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-21 19:42
Per plačiai braukiama. Nepakanka informacijos apie pagrindinį personažą ir kodėl jis turėtų man, kaip skaitytojui, patikti. Aišku, jog yra galingas/nemirtingas, bet jei rimtai, suteikdamas tokias savybes savo personažui pakiši pats sau koją. Kūriniai apie nemirtingas būtybes retai būna įdomūs, nes tokiam padarui labai sunku jausti kokią nors simpatiją. Žinoma, dažnas rašytojas pafantazuoja 'kas būtų, jei tapčiau nemirtingu dievu', bet tokios fantazijos retai traukia iki pakenčiamo kūrinio. Netgi dievo Cthulhu autorius naudojasi paprastų mirtingųjų išgyvenimais, kad sudomintų savo skaitytoją.
Žinoma, nesakau nerašyti apie tai, bet jei ketini rimtai ką nors sudominti, teks labai sunkiai padirbėti. O kol kas, kaip jau sakiau, trūksta pasismulkinimo ties pagrindiniu personažu, viskas per daug plačiai vaizduojama. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-21 18:04
Arba trink šitą ir tada kelk naujai. Jeigu visai perrašysi.
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-21 18:04
DžonasAčiū labai visiems už pastebėjimus ir pakoregavimus. Dabar užsiimsiu koregavimu ir įkėlęs pakoreguotą variantą vėl lauksiu jūsų komentarų. Stengsiuosi sureaguoti į visus komentarus ir pastebėjimus. Man tikrai labai svarbi jūsų nuomonė ir tikrai noriu tobulėti ir parašyti įdomų apsakymą. Negali įkelti pakoreguoto. Skaityk taisykles. Pataisyti galiu aš. Jeigu pakoreguosi daug, atsiųsk el. paštu. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-21 10:06
Ačiū labai visiems už pastebėjimus ir pakoregavimus. Dabar užsiimsiu koregavimu ir įkėlęs pakoreguotą variantą vėl lauksiu jūsų komentarų. Stengsiuosi sureaguoti į visus komentarus ir pastebėjimus. Man tikrai labai svarbi jūsų nuomonė ir tikrai noriu tobulėti ir parašyti įdomų apsakymą.
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-20 01:52
Visai normali postapokaliptinio apsakymo pradžia. Jei čia tikrai pirmas bandymas, ir dar juodraštinis variantas, o ne baigtas kūrinys, tai visai ir neblogai, nors tolimesnio dailinimo reikia. Ir ne tik iš gramatinės perspektyvos.
Pirmiausia, kiek kliuvo stilius. Nežinau, ar čia autoriaus rašymo maniera, ar gal toks susikūrė personažas (vis tik 100 m. vienatvės), bet tie trumpi telegrafiniai-telefoniniai sakiniai, vietomis kiek padrikoki, ilgainiui ima kažkaip kliūti. Gal skonio reikalas – nemoku lakoniškai galvoti anei reikštis, tai gal primetinėju ir kitiems. Bet man buvo toks truputį monotonijos jausmas: „Ta-ta-ta. Ta-ta-ta-ta. Ta-ta-ta...“ Aišku, jei personažas toks ir jam mintys būtent taip dėstosi, tai gal ir OK. Bet ir reiktų parodyti, kad čia personažas toks, ne autorius (gali šiaip būti sunku, rašant iš pirmo asmens perspektyvos). Yra ir minčių šuolių: „Tikriausiai reikia keltis ir judėti. Nežinau nei kur nei kodėl, bet reikia. Gerai, kad man nereikia daug daiktų išgyvenimui.” Tuos daiktus išgyvenimui gal į kitą pastraipą perkelti? Nebent specialiai naudojamas sąmonės srautas personažui ar jo būsenai atskleisti? Arba paaiškinti, kodėl gerai, kad tų daiktų nereikia (pvz., keltis iš vienos vietos į kitą reikia dažnai, nes pavojus, nes maistas, nes viskas griūva, gali personažą gyvą palaidoti, t.t.). Yra ir tokių truputį nesklandumų: „Jau beveik mebeatsimenu kaip ir kodėl aš išgyvenau, bet geriau jau būčiau neišgyvenęs. Atsimenu tik tiek, kad buvau kažkur uždarytas ir su manim buvo kažkas daroma.” Tai kodėl jau geriau būtų neišgyvenęs? Ar jį žiauriai ir skaudžiai kankino? Jam gaila prarasto gyvenimo? Artimųjų? Pasaulis išvirto į kažką protu nesuvokiama, dėl ko nebemiela gyventi? Džiaugsmas, suvokus, kad tapo nepažeidžiamu/nemirtingu ir jo įspūdžiai apie gamtą tam kaip ir prieštarauja. Bet gal ten buvo laikini jausmai, kažkada prieš šimtą metų? Kodėl tada juos prisimena dabar? Ir dar. Smalsu: kodėl personažui postapokapliptiniame pasaulyje, kur pilna priešų, kitų žmonių – lyg ir nelabai, jam taip rūpi jo išvaizda? Žinoma, gali taip būti, bet reiktų kažkaip logiškai ar emociškai pagrįsti, kodėl ta išvaizda jam tokia svarbi. Užsimenama, kad padeda monotoniją praskaidrinti, bet kodėl tada žili plaukai toks „ne ne“? Toks jausmas, kad jo santykis su savimi ir aplinka labai netolygus. Kodėl? Ar jis taip ilgai gyvena, kad jam praeitis ir dabartis susilieję į viena, ir tos mintys atspindi jausmus skirtingais gyvenimo momentais? Ar čia netyčia taip? Beje, nors autorius koncentruojasi į personažo savijautą, mini, kad rašo apsakymą, ne romaną, bet vis tik norėtųsi žinoti, kas ten per priešai, iš kur jie, kaip atrodo (sąmoningi, dėvi šarvus, tai gal humanoidai? O gal kaip tik ne, kažkokios kitokios būtybės? Kokios?), ką dar pridirbo, be to, kad žmoniją išnaikino. Kas planetai nutiko? Ją nubombino ar nelikus žmonių visi civilizacijos pėdsakai šiaip pamažu trinasi? Kritikuoju, bet buvo ir gerų dalykų. Va šita dalis skambėjo įdomiai, užkabinančiai: „Tuo momentu galvojau, kad man galas. Iš baimės sustingau vietoje, užsimerkiau ir laukiau, kol mane nužudys. Tada pajutau lengvą smūgį į galvą. Pirma mintis buvo tokia, kad jie prieš mane nužudydami sugalvojo pažaisti ir apmėtyti akmenimis ar panašiai. Tada pajutau dar vieną smūgį į pilvą, tada į koją, tada į ranką. Atsimerkiau ir pamačiau, kad jie tikrai nežaidžia su manimi, o bando mane nušauti.” Bet va tie kiti sakiniai truputį reikalą pagadino: “Tą akimirką suvokiau, kad esu nepažeidžiamas. Mane užplūdo džiaugsmas.” Buvo tokia truputį kylanti įtampa, o paskui toks „Palauk, ką? Kodėl?“ Ne dėl to, kad taip negalima, o tiesiog nespėjau normaliai išgąsti, kai nuramino. Man toks pokytis buvo per greitas. Nors iš kur čia tas nemirtingumas ir ką su juo daryti, sužinoti būtų įdomu. Teisingai kitų pastebėta, kad norėtųsi pasakojimui tikslo, krypties. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-07 12:14
Tęsiniui uždarei kelius jau pirmoje dalyje.
Nebežinau ką šiame pasaulyje daryti. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-07 12:13
Pirma pastraipa nekviečia skaityti toliau, bet pamėginsiu tik tam, kad galėčiau parašyti dar pastabų. Perskaityk, autoriau, pirmą. Ar esi ja patenkintas?
--- Vieną dieną apgriuvęs butas, kitą dieną apgriuvęs namas, dar kitą dieną tiesiog griuvėsiai. Sviestas pasenęs sviestas sviestuotas sviestas --- Tikriausiai reikia keltis ir judėti. Nežinau nei kur nei kodėl, bet reikia. Gal rašyk tik tada, kai žinosi kodėl ir ką rašai, kodėl tai darai, nes dabar prievartauji save, personažą ir mus. Ir kam visa tai? Ką tai duoda Tau, personažui, mums? Galvok. Kelkis, galvok --- Na sakiau, kad rūpi, kaip jis atrodo, kai: Kas mane pamatys? Teisingai, niekas. Ir taip jau metų metus. --- Toliau trys pastraipos, kurios prasideda: Nuo pat tos dienos Nuo tos dienos Nuo tos dienos rodo kalbos skurdumą, dėmesio į skaitytoją nekreipimą, nuobodžiavimą, atmestinumą, fantazijos trūkumą, per mažus reikalavimus sau kaip rašytojui. O toks požiūris mane stabdo nuo tolesnio skaitymo. Įveikiau tik pusę. Kitam kartui pasistenk labiau. Čia juk ne mamai rašai ir ne sau į stalčių. Gali geriau. Bandyk. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-07 10:17
Lietaus rožė: Ačiū labai už pastebėjimus. Būtinai pakoreguosiu. Malonu, kad patiko.
gogo: Man gailestis nereikalingas. Man reikalinga kritika ir pastebėjimai. Jei nori vertinti 0 (nuliu) tai vertink, bet būtų malonu, kad pakomentuotum kodėl. Aš čia pasidalinau ne tam, kad gaučiau taškus, o tam, kad mokinčiausi ir tobulėčiau. Ačiū už supratimą. Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-06 15:24
Dar neaišku, kokiam laikmety gyvena veikėjas ir galbūt jau išrasti nedūlėjantys rūbai, tiesiog pagalvojau, kad per 100metį šiuolaikiniai jau, ko gero, būtú suirę:)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-06 15:19
Įdomus kūrinėlis, įtraukė skaityti toliau, nors ir nesu fantastikos mėgėja:) Gal siūlyčiau peržvelgti 6 pastraipà, dažnai pasikartoja žodis “viskas”.Taip pat “ atsimindavau ir neužmiršdavau” kažkaip neskamba, gal užtektú tiesiog vieno “įsimindavau”. Dar:“ kovojant su priešais, kurie mus užpuolė. “ Gal jau ir taip aišku, kurie priešai minimi, nebūtina aiškinti:) Rašykit ir toliau, manau, neblogai sekasi:)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-06 11:11
Pirmas mano "blynas".
Anksčiau niekada neteko nieko rašyti. Tiesiog vieną dieną prabudau ir sugalvojau, kad noriu savo fantaziją išreikšti žodžiais ir pradėjau rašyti. Noriu sulaukti atsiliepimų, patarimų ir tiesiog kritikos. Norėčiau toliau tęsti ir sukurti daugiau trumpų apsakymų. Įdėjų turiu gana daug, bet reikia atsiliepimų iš nešališkų žmonių, kurie supranta ką sako :D |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |