ką pasakysi baikeri
smėlio audrą nešantis pro piramidę
mojuojant vaikams su raiščiais ant burnų
ritantis saulei kupranugario kaklu
primeni man skarabėją juoda odine nugara
skrodžiantį smėlį po piramidės siena
atvykęs į baikerių aikštę pasakoji
kaip iš urvo kokono ridenai Kleopatros kontūrus
kaip ji skriejo su tavim per dykumą
iš jos atversto delno liejosi šviesa
iš jos akių spindesio dievas Chepris
kaip prigludusi tau prie nugaros virto tavim
baikerių aikštėj sausakimša
skarabėjų centre Kleopatra kaičia primusą
Honda vairo ragais ropoja mėšlavabalis
provincijos mugėje laido vaikai su raiščiais
ant burnų po ženklą kad nepasimestų
odinė nugara dingsta palapinėje
Kleopatra meldžiasi kyla dūmai
laužas nakties šviesoje didesnis už piramidę
skarabėjas keičia odinį apdarą vos išaušus
sugrįžta į kokoną greitis ir dulkės
nutolsta žvėris ir pasilieka
tik metalo skonis burnoj