(Atsiliepiant į Passchendaele atvirą laišką psichiatrinės medicinos šulams)
Po knygas vaikštau kaip padūkęs,
dažniau išmėtytais mažyčiais popierėliais –
draskyti, suteplioti,
ne kartą vandeny laikyti
ir vis dėlto – tai mano knygos.
Nenoriu jų nei rankioti,
nei kraut į biblioteką...
Tebūnie kaip yra!
Ir aš nuo savo įprastumo nesitraukiu –
parašęs žodį
neretai regiu kaip dievo darbą.
Ir būna – netgi uždegu žvakutę,
kad pasimelstume su ugnele kartu.
Taip atsitikę su žodžiu konferansjė –
prilipo prie liežuvio
kaip smala prie medžio
ir kaip be jo man, kaip?
Ogi niekaip!
Jeigu ne jis – ar būtų taip ankštai
ant scenos kas užkėlęs?
dvasią pasotinęs pasauliu
tartum duona – burną?
Taigi ne snaigės iš dangaus –
ant delno pustos popierėliai
ir išteka upeliais,
iškeliauja vieškeliais,
pasikelia į dangų trasomis
lėktuvams skristi.
Dėkoju, Konferansjė, kad toks esi!
Ir ne tik Tau!
Dėkoju Gogo ir netgi sau
kažką į Naują Vilnią panašaus
įkurt Šklėrių raiste sumaniusiam.
Žemelė sukasi ir sukasi aplink save.
Su ja kartu ir aš, ir aš, ir aš...
Gyvenime, puikus esi!
Nedaug ir reikia –
tik išmokti džiaugtis,
kaip aš, kaip Gogo, kaip Konferansjė...