Plius dvylika, bet daug vėjo – gūsių orgijos. O
dar ir lietaus nuolatinis tuojau-tuojau..,
tačiau lašėjimas neprasideda. Apsakyme Borgeso
neatgaminu frazės apie... bijau,
kad nerasiu, visgi skaičiau prieš n metų,
žinau, kad tomelio antro trečdalio pirmoj pusėje,
kur visa fizika krito kažkurion meta
tėvynėn, danguj debesys jungia Kuršą su Prūsija,
mintys raktikaulio gumbelį – su slėniu,
kurį marškiniai slepia... jie prasisegę...
o kalendoriaus lapelis švelniu
atsiplėšimu jungia pirmadienį su antradieniu. Ką, gi,
ramu, kad vyno yra perteklius.
O nerimo vakuumas.
Įgūdžiai pamažu praradinėja vertę. Klius
likimui, sutapimams, aplinkybėms – visų jų, jeigu ką, bumas.
Bet vis tiek plius dvylikai,
nors vėjo gūsiai vis retesni, stiebtis reikėtų,
o šuorai kažkokie lyg nusivylę, kai
muštis nori, o prieš juos nieko nebėra kieto.