Ir Dzūkijoje pavasarėja

Kožnas grumstukas pabudzis
Jau šilumu dziaugias, dalinas,
Nor žolį ir gėlį da grūdzis
Šalna, šlapdriba aciminį,
Kap žiemų speigu
Pagųzdzis.

Senis špokas inkilų liuobia,
Ves pacių in pirkių su meila.
Ir obelės, grūšios net guobos
Rikiuojas in atbundancių ailį,
Vėpsoti nenori
Kap nuogos.

Aviliai jau šnopuoja atkutį,
O prieš saulį staipos snieguolės,
Priskviecį ratuotų bitukį,
Širdzingai linguos dovanojį
Žiedadulkių smokų,
Meducį.

Geltonuoja katukai an blindių,
Nuog kosulio - užcikrintas vaistas.
Prisirinkc  jų nuaiki, nor cingi,
„Koronų“ suscikis, nelaisi
Sveikatų jo virusui
Virkdzyt.

Vėl in dūšių inspindus saulukė,
Paskucinį bovina ladų,
Negirgždės sųnariai susisukį,
Balandzis dziaugsmų mumi žada.
Dzirgėlių cik šaurumo 
Dabokis!