Naują Siksto koplyčią

Blyškiaveidis mėnuo perima
valdžią į savo rankas
ir garvežys pratisai juokiasi
iš mūsų varvekliškų norų,
to gausmo užpildyti
mes vaikštome nuo lango
prie lango.

Pro bažnyčios vartus įeina
vienas kitas piktžolių rinkėjas,
sudeda priedus į maišelius,
o genys be atvangos
kapoja ir kapoja
naują Siksto koplyčią
smegenyse,

kiek įtikinėjai,
kad pavasaris – tėra pavardė
abėcėliniam sąraše,
vis tiek triukšmas
sukas lizdus, it šezlongus
juos stumdo
naktim,

nuo kelkraščio briaunos
nedvejojant pasukus į glėbį
parko ir šešėlių,
tavo kelrodė
lyg žvaigždė, lyg pamėklė
perskrodžia išskleistą dangų
net nepažvelgus.