Apie rašymą ir Dzinkutę

Kai kurios grafomanijos abrozdėlės
terašo apie genitalijas, viduriavimą ir smardalus.
Jos to neskelbia viešai, tik dienoraščiuose.
O man tokių teko skaityt nemažai. Štai du
dienoraštiniai posmeliai iš daugiau ar
mažiau žinomos lyrikės, deja, savo
kliedesius bandančios rašyti
Mačernio stiliumi. Šis visiškai kitoks, 
mat skirtas sau pačiai, bet ne
tariamiems gerbėjams. Ir jis
įtartinai neblogas, tarsi iškilęs iš
giliausio, visokiu teršalu ir pigiais
blizgesiais, lyg paauglės dar tik
bandančios suvokti savo išorę
bei grožį, taip pat liūdnąjį pasaulį
lūpos.


Jeigu šiktum
tu ant sniego
pamatytum
kaip aš bėgu

Jei nueitum
į toletą
pamatytum
kur aš miegu


Esu įsitikinęs, jei
ne atsitiktinė skeveldra, kol kas
bene  labiausiai Apokalipsei tinkamu
metu, tas jaunuolis didžiąja M būtų
turėjęs dvim tūkstančių ir dvim vieną
nenuilstamą sekėją. O, kad taip -
sakinio pradžia yra mano įžanga
su tikrai giliu atsidūsėjimu - o,
kad taip ta vienintelė skeveldrėlė
pasidaugintų, o pasidauginusi iki
dvim tūkstančių ir dvim vienos,
aplankytų kiekvieną abrozdėlę
sau priimtinu būdu - perskrosdama,
įlauždama, sutriuškindama
abrozdėlių kiaušus ir kiekvienai
turinčiai ne mažiau kaip 500g
šviesiosios masės sukeltų smegenų
audrą. Kitaip tariant padėtų išgyventi
breinštormą.

Negyvenu apibrėžimuose, negyvenu
pagal grafiką, nors ir sakoma jis
yra vienintelė vėjarodė visus
pūstelėjimus nukreipianti tinkama
kryptimi. Nesu nei cinikas, nei - kaip
tik šis  tiek kartų girdėtas
manęs apibūdinimas užstrigo
galvoje, kaip malką skeliantis per
plonapentis kirvis. Nesu mizoginikas.
Ne, ne, ne tai. Nesu plūgas. Arklas?
Nesu stabdis. Ne, negaliu to
prisiminti, kvailėju arba už mano
skystėjantį protelį guvesnė
pasamonė nuo manęs pačio slepia
ir blokuoja tai, ko man nederėtų
nei per dažnai girdėti, nei prisiminti.
Bet apie tai, regis, kalbėjo Zaratustra.
O, pagaliau, man pavyko prisiminti!
- aš nesu nihilistas.

Dzinkutė, kažkada taip pat patyrė
smegenų audrą.
Jeigu ji kada nors ką nors ir mylėjo,
tai breinštorminimo procesas
jos galvoje ėmė vykt kaip tik  pirmosios meilės,
išsiskyrimo su pirmąja meile
arba brendimo metu. Tiksliai
to nežinau.
Vyrukas pirmąsyk pasakojęs apie ją,
turėjo paukščio vardą ir vadinosi
Balandis. Jis sakė, kad mergos
būna kaip lentos arba tokios
kaip Dzinkutė. Mes stovėjome
tarp statomo Marčiulionio komplekso
ir sargo namelio, kuriame paties
sargo nebuvo, ir tarp nežinia kokiam
tikslui sukrautų, gerai tepaluose
išmirkytų pabėgių. Kartais tepalų
kvapas patinka man, jei tepalai
susigėrę ne į medį, bet į smėlį,
patinka mažiau.
Balandis buvo vyruko pavardė,
tikiuosi, jog dar ir yra, nežinau
kaip ten jam, bet, tiesą sakant, galiu
numatyti visus galimus variantus -
jis užmuštas arba miręs, kaip visi 
sveiko proto vyrukai išvažiavęs
užsienin arba skursta kokiame nors
mūsų rajono kaime, galbūt net
pačiame Piktagaly.
Va, visa tai matau kaip dabar,
jis pasakoja man kokia Dzinkutė
yra karšta lovojje, man nepatinka,
kad kitas merginas jis vadina
lentomis, kvepia pabėgiais ir dievaž,
net ir žinodamas, o jei ne žinodamas,
nes suvokimo ir proto tuo metu
man gerokai trūko, net nujausdamas
kokie tamsūs yra žmogaus prigimties
labirintai, pats tiksliai nesuprantu,
ar vaizduotės, ar Balandžio, jo
vaizdingo pasakojimo dėka,
aš matau Dzinkutę ir jaučiu
visą jos kūno, visą jos vidinį karštį,
matau ją nuogą ir visaip įvairiai
gulinčią ant pabėgių. Dzinkutės
dėka aš uodžių bobvasarės
ir pabėgių kvapą.

Anądien ne tik paskelbiau kūrinį,
taip pat ir kreipimąsi, kuriame
perspėjau bei paprašiau jus būti
adekvatesnėmis vertinant kūrinius.
Ypač manuosius, gaiviosios
dvasios pūstelėjimus man ir
nuo manęs jums. Deja, likau
neišgirstas.
Jeigu jums patiko tai, ką išgirdote
apie Dzinkutę, bet negana,
vertinkite adekvačiai.
Šioje sulūžusių žaislų planetoje
plevena vien išsiskyrimo palikti
skaudėjimai, iki apakimo akis
geliančios beskonybės,
greitamaisčio apvalkalai
ir kitokio skausmo skeveldros.
Nesigailėkit, parkerio briauna
rašykite penketus!