Jau taip seniai nerašiau – lyg būtų šis pavasarinis užgyvenimas nutolęs. Tiek tų žodžių būta, o viskas liko tik jos svajonių kibirkštys... svajojo jis gyventi ant upės kranto, ir pavasarį džiaugtis narcizais. Sakyki, mielas skaitytojau, negi narcizas, iš tikro, - šventa gėlė? O namai pati švenčiausia tvirtovė? Išėjau tada pasitikti jų, o jos nešėsi durklą užantyje, jos nešėsi veliumą kuprinėje... tolo nutolo. Likau viena ir ilgai verkiau.
Pavasariais taip džiaugiuosi šiltu vėju. Jis taip nenuobodžiai velia plaukus. O aš tyloje laukiau kol pražydės narcizas. Tada ligoninėje mama atnešė man narcizų, paskui atvažiavo draugas. Taip stipriai kibirkščiavau, mintys tiesiog nesidėliojo. Kaip ir dabar. Gyvenau visais jų pavasariais ir jų streso kibirkštimis. Ar sugrįžtu į save? Jos taip džiaugiasi galėdamos mane matyti. Jaučiuosi lyg būčiau nematoma. Lyg būčiau vaiduoklis. Grįžau iš ligoninės ir žydėjo narcizai... ir tekėjo į tolius Vilbėnas, ir krykštė vaikai kažkur darželiuose.
Jos pyko kad aš grįžau, kad aš pamačiau pirmąjį narcizą.
Ėjome tada gatve su draugu iš ligoninės. Ir jis paėmė mano ranką... kad nurimčiau, buvau juk visai nerimta. O mama supyko, sako nereikia rodytis, o MAMA, - aš gi ką tik išėjau iš ligoninės – man reikia šilto pavasario vėjo.
2021 03 27, Kelmė