Mėlynas vakaras supasi klevo šakose,
Lyg nulinčiuotas, išbuožintas, tyliai liečiu
Aš siluetą tamsios pilnaties ir glaudžiuosi
Prie tarsi paukštis stiprių tavo, mielas, pečių.
Gūžčioja vėlės kapuos ir paminkluos, o siaube,
Vienišas kelias ištįsta, tu stovi ramus,
Mano rankas mėnesiena ir vakaras gaubia,
Kai parkeliauju į savo korėtus namus.
Blyksi languos ten žvakelės tarytum spingsulės,
Apklotas ištiestas, vėjui užkloju pečius,
Jis tavo lovoj pavargęs šį vakarą guli,
Nors jį pasiausti už slenksčio į niekur kviečiu.
Mūsų vaikai išsibarstę anapus ir šiapus,
Jų akyse spindi žvaigždės ir skęsta dangus,
Tarsi jauniausia dukra, kuri buvo truputį išlepus,
Tarsi vyriausias sūnus, kuris buvo geriausias žmogus.
Man nesakyki, žinau, būna — rytas vėl aušta,
Užeigoj keičia žirgus ta per amžių pavargus dvasia,
Tavo šukuoseną vėjo šiaurinio pašiauštą,
Tavo pasaulį regiu abiejų vaikuose.