Žiemos baigėsi, ledas trupėjo,
Takas vedė tamsoj į namus,
Juo kančios nepažįstantys ėjo,
Rytas šaukė negrįžusius mus.
Tu ilgėjaisi duonos ruginės,
Dar tėvų, kurių žemėj nėra,
Nenumaldomas nerimas ginė,
Tarsi pievoj kumelė bėra,
Kuri žolę rupšnojo ir laukė
To, kuris vis ateina laiku,
Bals tuoj obelys vėjo palaukėj,
Supsis mėnuo ant klevo šakų.
Nenutuoksi, kad laiko neliko,
Mums, pasauliui, gyvenimui, sau,
Los šešėlyje kaimo skalikai,
Nieko tikro tavęs neprašau.
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai.
Plačiau...
2021-03-24 14:00
nerimas ginė tarsi kumelė ... hmm, rami gi :)
2021-03-24 09:32
Labai gražu ir vis kitaip.
2021-03-24 08:40
Jautri nostalgija praeičiai, kurią branginam...
2021-03-24 01:53
neliko - skalikai / geras rimas kas čia, Atėja: „bals vėl obelys vėjo palaukėj"...maniau, jau tokias frazes su senais tapetais buvai išmetus, vėl parsinešei
2021-03-23 22:50
Jautru, puikus kūrinys. 5
2021-03-23 20:48
Juo kančios nepažįstantys ėjo, Rytas šaukė negrįžusius mus.
Nenutuoksi, kad laiko neliko, Mums, pasauliui, gyvenimui, sau, - gerumas čia...
2021-03-23 20:11
Nenutuoksi, kad laiko neliko,mums,pasauliui, gyvenimui, sau.