Ko gero gerai išsimegojau

Vienkart užklydau un vienkiemį, o ten
kiaula palaida laksto. Aš permiegot
un šieno norėjau. Nuėjau į daržinę,
žiū – jau šimtas hektarų šienų
nupjauta ir privežta. Kiaula pribidzeno
man iš paskos. Užejam abudu
daržinėn, duris ažudarem. Jau
ropšiuos viršun, a kiaula bakst man
kojan – va teip vava – bac snukiu man
un kojų. Iškart supratau viskų – kiaula
irgi lipt nori. Ji čia kaip ir šeimininke
gi kakia tai. Nuemiau lentų na
vežymą, atrėmiau un šienų. Kiaula
opa opa ir ažūlakia viršun. Ažulipau ir
ašiai, a ažulypįs kritau un šieną,
nsknisau biškį gilyn ir megojau.
Aš vienaj pusej, nars iš tikrųjų raiktų
sakyt vienam ketvirty daržines, a
kiaula kitam. Ir da visų rytų megojau.
A paskui išgirdau ir pamačiau va kų -
paslypus an tas lentas, šeiminykę
pasirodę ir ėme kviest tų kiaulį, nagi
taip kažkaip:
– Kūci, kūci, laipenkis gi tujen žemen,
nepralenkiamoji, gimnaste tu mana.

Kiaulį jinen gimnasti pavadyna tadėl,
kad pamane, jog taji pati un šiena až-
syrapšte.


Jeigu norit sužinat kaip ir kas taliau
ten būvą, papenketinkit mani ir da
visiem kitiem paūturakit, kaip gerai
ašai čianai parašiau.
Kiba nepatyka?