Žmogaus akys

0
Kažkur vidury Lietuvos, tarp plačių miškų ir ilgų laukų esa skurdus vienkiemis. Kiek įmanoma toli nuo bet kokio kaimo ir dar toliau nuo bet kokio miesto. Jam kompaniją palaiko tik vienas, bet dera paminėti, gana didelis, kalnas, kas vakarą paslepiantis šios pasakos centrą nuo saulės šviesos. Artimiausias kitas vienkiemis yra už pusdienio kelio pėsčiomis. Kitaip skaičiuot neverta, nes juos skiria tankūs kemsynai, nesvetingi jokiai transporto priemonei apart tanko.
Vienkiemis didelis, tikrai didelis, nuo vieno jo krašto vos matosi kitas. Dėl šios priežasties, didžioji dalis teritorijos yra apleista, apaugusi nuodingų uogų krūmais, pavieniais bevaisiais medžiais ir kai kur net už žmogų aukštesne žole. Link vidurio kiek tvarkingiau. Krūmai nebe nuodingi ir medžiai jau vaisingi, žolė nupjauta ir nedidelis plotelis paverstas į daržą ir dar viename auga bulvės ir rugiai. Pačiam centre stovi nedidelė, skurdi, niūri, apšiurusi trobelė. Jos stogas šiaudinis, pamatai mediniai, langai bestikliai. Visa tai laiko rąstai, tokie sukirmyję, apvalgyti termitų ir apvirškinti grybienos, kad atrodo, jais pačiam galima būtų iš bėdos maitintis. Netoli trobos stovi dar menkesnė medinė struktūra, tvartelis. Jo stogas taip pat šiaudinis, bet sienų funkciją jau atlieka nebe rąstai, bet lentos. Tokios skylėtos, dar labiau sukirmyjusios, papuvusios, papelyjusios ir su tokiais ne reguliariais tarpais tarp jų, kad net nuostabą kelia tai, kad jos tą šiaudinį stogą išlaiko.
Už šių, paskutinius kvapus beišleidžiančių, statinių, esa atskirtas nedidelis žemės plotelis. Jame pievelė nupjauta taip trumpai, lyg su žirklėm. Palei vieną ilgesnį šio plotelio kraštą, tiksliai, simetriškai ir identiškais atstumais sustatyti septyni marmūriniai paminklai. Po kiekvienu guli po padžiūvusią laukinių gėlių puokštę. Ant kiekvieno paminklo užrašyta po skirtingą vardą bet tą pačią pavardę, Adaminavičiai, ir po skirtingą gimimo datą, bet identišką mirties, 1941-06-26.

  I
Šis rytas, šis tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasaros vidurio rytas yra gražus rytas. Oras vėsus ir drėgnas, bet tvirtai pravertas ir jaukiai apjuostas skaisčios rytinės saulės spinduliais. Pievos drėgnos, dangus giedras, vabzdžiai tylūs, paukščiai linkmsi ir energingi. Tokį rytą pasitiko Juozas, plačiai pravėręs savo trobos duris. Šis rimtas, barzdotas vyras, su tamsiomis, giliomis akimis, ramiai atsisėdo ant prie pat durų esančio suoliuko ir iš paplyšusio palto kišenės išsitraukė savadarbę pypkę. Neskubėdamas prikimšo ją savo užaugintu tabaku ir užsikūrė. Rūkė lėtai, nerūpestingu žvilgsniu stebėjo tolį ir klausėsi paukčių čiulbėjimo. Tai jo mėgstamiausia dienos dalis, jei nereikėtų dirbti žemės ir rūpintis tuo, kuo reikia rūpintis, tai būtų vienintelė jo dienos dalis. Vis gi, dūmas po dūmo ir galiausiai pypkė ištuštėjo. Juozas skyrė dar dešimt minučių jos valymui ir pabaigęs, įsidėjo ją į ten, iš kur ištraukė. Laukia darbai. Pasiražęs, jis atsistojo ir nužingsniavo jų link.
Jo pirmoji užduotis, tai prisisemti vandens iš šulinio. Antroji, pasirūpinti daržu. Atlikęs jas, susiruošė trečiąjai. Jis atkabino ir atidarė tvartelio duris. Jame ramiai į savo šeimininką spoksojo jaunas, bet suaugęs, raguotas ožys purvinai baltu kailiu. Juozas pasisveikino su juo, paglostė jį, tada paėmė jį už virvės ir išvedė iš tvarto. Nuvedęs aplink daržą, pririšo jį prie tiesiai už jo esančio medžio. Aišku, virvė buvo ne ilgesnė, nei reiktų ožiui tuo daržu paskanauti, bet tik vos vos. Prie savo gyvulio Juozas padėjo kibirą vandens ir atsisveikino su juo, laikydamas šią užduotį baigta. Beeidamas jis žvilgtelėjo į šiaurę, į jo kaimynystėje stovintį kalną ir pamatė toli toli už jo besiformuojančius tamsius debesis. Toli jie ir dar neaišku, kuria kryptimi plauks, todėl planų savo nekeitė ir susiruošė sekančiam darbui.
Pavalgęs, apsiavęs tvirtus ir aukštus batus ir šiaip apsirengęs taip, kad kuo mažiau peršlaptų, pasiėmęs maišų, krepščių ir nesimetrišką, bet tvirtą savadarbį lanką ir bent dešimt strėlių jam, jis išžygiavo į rytinę medžioklę. Prasibrovęs pro tankius kemsynus ir tik jam pažystamas, klampias pelkes, jis pasiekė eglyną. Juozas žingsniuoja per šiuos tradicinius ir jam beveik šventus medžioklės plotus jau bent porą dešimtmečių. Kiekvienas sutvėrimas, gyvulys ir gyvunėlis, jau pažysta šį žmogų kaip individą, užuodžia jo specifinį, bent savaitę neplautą kvapą. Ko gero ir pats Juozas bent keletą jų sutikęs atpažintų. Sustojęs, jis sunkiai sulenkė savo ažuolinį lanką ir stenėdamas užmovė virvę. Šį veiksmą atliko begales kartų, bet paskutinius, kažkodėl, vis sunkiau. Galbūt jau senti pradėjo? Bet jam dar tik penkiasdešimt. O gal būt kokia liga apsėdo jį? Kad ir kaip bebūtų, Juozas, per daug to nesureikšmino ir paruošęs strėlę, jis kiek galima tyliau nužingsniavo prieš vos jaučiamą vėjo srovę.
Pakeliui tikrino savo paspęstus spąstus. Dėja, nė į vieną niekas nepakliuvo. Nusivylęs, bet nenuliūdęs, jis žingsniavo toliau. Akylai stebėjo aplinką, žemę, medžius ir tolį. Atidžiai klausėsi tarp medžių ošimo ir paukščių čiulbėjimo. Įdėmiai ieškojo pėdsakų. Neilgai trukus, pastebėjo krūvelę šiltų išmatų. Paeėjęs dar kelias minutes, surado kiek daugiau ploto akims atveriančią ir krūmokšniais pridengtą vietą ir joje įsikūrė. Atsiklaupė ant vieno kelio, atsiremė į medį, įsipatogino tiek, kiek įmanoma tokioj pozoj įsipatogint ir pradėjo laukti. Ir laukė jis ilgai, pusvalandį, valandą, ar dar ilgiau. Ką jam niežėjo, jis nesikasė ir jei koks uodas buvo pakankamai išalkęs ir nutupė ant jo šiurkščios ir daug kur randotos odos papietauti, Juozas jo nenutreškė. Praėjo jau mažiausiai dvi valandos, per tą laiką, jis pakeitė pozą tik porą kartų, pakeisdamas kelį ant kurio rėmėsi.
Galiausiai kažkas sutraškėjo. Kiek toliau sulūžo pagaliukas ir po minutės, jau kiek arčiau, sušlamėjo pajudinta šaka. Vis dėl to, neišvaistytas šis laikas buvo. Dešimtmečius auginta Juozo ištvermė atsipirko dar kartelį. Iš krūmų į kiek saulei atviresnį girios plotelį įžengė jauna stirna. Ji nieko nenutuokdama, bet vis gi, iš prigimties, pasiruošusi bet kam, ramiai vaikštinėjo, uostinėjo ir ieškojo skanesnių vegetacijos kasnelių. Pakramčius keletą auglių, ji žengė dar porą žingsnelių, vis dar nepastebėjusi Juozo, kuris neįtikėtinai lėtai pradėjo tempti į ją nutaikytą strėlę. Tokio lėto bet užtikrinto judėsio, nepastebėtų net ir žmogus, būdamas tos stirnos vietoj. Ji dar paeėjo ir atsidūrė jau tik už dešimties metrų, bet čia, ji staiga pauostė orą ir iš kart atsisuko tiesiai į Juozą, kuris staigiai, kaip spyruoklė, įtempė strėlę iki galo ir paleido ją stirnos link.
Nepataikė. Strėlė praskriejo tiesiai tarp pakeltų jos ausų ir įsmigo į už jos esančią eglę. Juozas iššoko iš krūmų kaip tigras, traukdamas antrą stėlę ir jau ketino vytis savo auką. Bet stirna, ši stirna ir jokia kita, tik ji sugalvojo ne bėgti, bet pulti! Taip taip, nespėjus įtaisyt naujos strėlės, ši stirna pribėgusi įsikando su savo bukais dantim į Juozo lanką ir jie pradėjo dėl jo grumtis. Juozas, išsigandęs tokio netikėto stirnos elgesio, instinktyviai pradėjo badyti jos veidą su ta strėle. Su pora kruvinų žaizdų ant kaktos ji akimirkai atsitraukė ir staigiai puolė dar kartą. Įsikando į jo riešą su tokia jėga, kad iškrito iš jo ta strėlė. Ji tampė jo ranką taip, lyg norėtų ją nuplėšti ir Juozas su kitos rankos kumščiu trankė jai į galvą iš visų jėgų. Ji toliau kando, kiek galėjo, tampė ranką, kiek sugebėjo. Dantys nors ir buki, bet žandikauliai galingi ir stirna pajuto kraujo skonį, kuris jai suteikė dar daugiau adrenalino. Bet nenustojantys smūgiai į galvą ir spyriai iš kelio į kaklą, galiausiai ją palaužė ir paleidusi jo ranką, apsvaigusi, ji nusvirduliavo porą žingsnių toliau nuo jo. Bet Juozas taip lengvai jos nepaleido. Jis užšoko ant jos ir ją pargriovė. Stirna muistėsi kiek galėjo, bet jis su kakta porą kartų susmugiavo į jos smilkinį ir stirna atsijungė. Nieko nelaukęs, Juozas išsitraukė medžioklinį peilį ir įsmeigė jį tarp jos šonkaulių.
Jis gulėjo ant savo aukos alsuodamas bent minutę. Vis dar stipriai sugniaužęs savo rankoje laikė peilį. Galiausiai jį iš jos ištraukęs ir nuo jos nulipęs, Juozas atsisėdo prie pat ant žemės ir atsirėmė į tą patį medį prie kurio klūpėjo paskutines keletą valandų, laukdamas šios, bet absoliučiai kitokios laukimo pabaigos. Jis vis dar negalėjo nuraminti savo kvėpavimo ir širdies plakimo. Jo galvoje tiesiai po sąmoningumu energingai virduliavo minčių sriuba, bet praktiškai jis apie nieką negalvojo. Jei kokia mintis ir užsimegzdavo, ji netruko ilgiau nei pusę žodžio. Jo galva buvo įkaitusi, į ją subėgo daugiau adrenalino nei kraujo, o ir jo ten buvo daug daugiau nei sveika. Nurimus jo kaktos spalvai ir pašviesėjus jo kvėpavimui, Juozas po trupinį atgavo ir sveiką protą. Nuleidęs savo žvilgsnį nuo medžių viršūnių į auštantį stirnos kūną, jis sukruto, lyg akimirkai būtų užmiršęs epizodą įvykusį tik prieš penkias minutes.
Juozas ugningai ir su bent trim konfliktuojančiom emocijom spoksojo lavonui į akis. „Stirna?! ” sušuko jis balsu. „Stirna!? ” sušuko garsiai dar kartą ir atsiklaupė šalia jos. Jis pradėjo apžiūrinėti ši keistą gyvulį, jo kailį, pilvą, krūtinę, snukį ir akis. Kuom ši stirna skiriasi nuo visų kitų? Kuom dar? Nejaugi tik elgesiu? Gal ji ligota, pasiutusi, o gal šiaip durna? Jis ją net pauostė, desperatiškai bandydamas atsakyti į šiuos klausimus. Nieko neįprasto neužuodė, bet pažvelgęs dar kartą jai į akis, pastebėjo tai, ko kažkokiu neįtikėtinu būdu nepastebėjo iki šiol. Jos akys, jos akys kaip žmogaus! Su baltymais ir vyzdžiais, apvalios, žalios ir net piktos!
Paspoksojęs blankiai į tas nelemtas akis dar bent porą minučių, Juozo protas galutinai subirėjo. Suskilo į begales viena į kitą nė kiek nepanašių šukių. Jis nebesugebėjo apsispręsti ką toliau daryti, net ko nedaryti. Kuria kryptimi eiti, ant kurio samanų plotelio stovėti, kur žvelgti ar net kokiu dažniu kvėpuoti. Visa tai, kas jame buvo autonomiška, per prievarta buvo atiduota jo nekompetetingai sąmonei spręsti.
Ką dabar su šiuo gyvuliu daryti? Ar tempti jį namo, ar sukurt laužą ir išsikepti jį čia pat? Ar protinga apskritai juo maitintis, ar saugu? Ar tik neužsikrės kokiais užkeikimais, ar neužaugs jam ragai, ar nesustirnės jo paties akys? Šie klausimai ir potencialūs atsakymai į juos pradėjo po truputi dėliotis į kažką racionalaus, į paveikslą, kuriame bent galima suprasti, kaip apvertus reiktų į jį žiūrėti. Ką jis galiausiai nusprendė, tai nupjauti lavonui galvą, parsinešti ją namo ir gal būt vėliau į miestą, gal pas kokį žiniuonį ją nunešti. Ne, nevalgys Juozas šios stirnos! Ar valgytumėte jūs?
Taip jis ir padarė, paėmė peilį ir pradėjo pjauti. Pjovėsi labai sunkiai, reikėjo badyt, kapot, plėšt. Juozas mėsinėjo sumedžiotus gyvulius dešimtmečius, bet net pirmais kartais nebuvo taip sunku, šlykštu, nebuvo tiek sumaišties ir neužtikrintumo, kiek buvo dabar. Gyslos, lyg iš kokio minkšto metalo, kaulai lyg iš betono. O gal būt tik patraiškytas riešas šiam darbui buvo per silpnas. Baigęs pjaut stirnai galvą, Juozas net pamiršo, kodėl tai apskritai padarė, trumpam bent jau. Prisiminęs, idėjo ją į maišą ir palikęs dekapituotą lavoną vilkam ir kirminam, išžygiavo namo.
Žygiavo jis ilgai bet stipriai. Jis įgavo kažkokios keistos nerimąstingos energijos. Jo kojos judėjo kaip kokio spyruoklinio roboto. Kas penkioliktas žingsnis vis už kažkur užkliūdavo ir prabudindavo jį iš gilaus susimąstymo. Apkeikus savo nepaklusnias kojas, ėjo toliau ir tuoj pat vėl įbrido į chaotišką mentalios veiklos sriubą. Tai kartojosi. Karts nuo karto jis staiga sustodavo ir skubiai ir nerangiai ištraukdavo stirnos galvą iš krauju permirkusio medžiaginio maišo patikrinti, ar iš tiesų tos akys buvo tokios, kokias matė tada. Ir kiekvieną kartą jis net krūpteldavo, bet tuoj pat idėdavo savo kruviną trofėjų atgal ir ryžtingai žygiuodavo toliau.
Kad ir kokiu greičiu ėjo šios kelionės laikas, ar šlubai, ar skubiai, lyg ir taip ir taip, jis vis gi baigėsi ir Juozas grįžo namo. Saulė jau buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Aukštai aukštai ji kabėjo ir tiesiai po ja, lyg pagal susitarimą, priartėjo tamsios, ypatingai nykios audros frontas. Tai buvo ne šiaip audra, tai buvo ypatinga audra, o gal net ne audra, o grynas pragaras po mažu beapgliabėntis šią žemę, jau ir taip persmelktą niekieno protu neaprėpiama kančia, sudrėkintą ežerais ašarų ir jūromis kraujo. Besiartinanti tamsa buvo atskirta griežta linija, saulės apšviestu milžiniško vientiso audros debesio pakraščiu. Šis itin ryškus pakraštys, nuo artėjančio chaoso, skyrė giedrą dangų, kurio žydrynę blokavo tik desperatiškai kuo toliau nuo jo lekiantys paukščių pulkai.
Juozas pajuto vis labiau nerimaujančias oro sroves ir pažvelgė į tai, kas tuoj jį užklups. Jis nieko nelaukęs, be nuotaikos ir emocijų, pradėjo praktiškai tam ruoštis. Įsinešė į trobą porą glėbių malkų, uždarė medinius langus, prisikūreno žvakių... Ką dar, ką dar? Lyg ir viskas, o ko daugiau reikia? Jis išsitraukė iš rūsio vieną didelį džiovintą karpį, iš kibiro pasisėmė puodelį šulinio vandens, atsisėdo prie stalo ir pradėjo pietauti. Juozas rakinėjo tą žuvį, po kasnelį, kantriai išrinkinėjo visas ašakas ir laukė audros. Baigus valgyt paskutinius trupinius, ant kiemo nukrito pirmi lietaus lašai, pakeičiatys paskutinius tiesioginės saulės spindulius. Neilgai trukus, lašai patapo kibirais, lydimi baisiais dangaus griausmais ir dar baisesniais vėjo gūsiais.
Prasidėjo audra. Juozas sėdėjo pasisotinęs ir be jokių darbų ar užduočių. Jis patraukė nuo savęs purviną lėkštę ir tiesiog sėdėjo. Praėjo penkios tokios sekundės, bet jausmas lyg būtų praėjusios penkios tuščiai ilgos minutės, po kurių jis nebeištvėręs staigiai atsistojo ir nužingsniavo prie spintos, iš kurios ištraukė tą kruviną, jau smirdėt pradėjusią stirnos galvą. Jis pasidėjo ją ant stalo, prie kiekvienos jos akių pastatė po žvakę ir pats atsisėdo prie stalo. Tarp dviejų galvų užsimezgė nemalonus akių kontaktas. Stirnos akyse žaismingai žibėjo žvakių liepsnos atspindys. Spindėjo jis ir Juozo akyse, bet ne taip stipriai, kaip stirnos akyse. Jose liepsna buvo gyvesnė, žaismingesnė ir pavojingesnė.
Juozas spoksojo, bet net pats nesuprato, ko tose akyse ieškojo. Viskas gi rasta, viskas gi aišku. Akys akivaizdžiai ne stirnos, ne jos pačios. Jos su nuotaika, su emocija, net su lytimi! Tai buvo įsiutusios merginos akys, lyg įžeistos, lyg paliktos mylimo vaikino dėl kitos. Juozas nusprendė sposksot kol atsibos, bet jam taip ir neatsibodo ir jis vis nepriprato. Jam tos akys vis dar varė siaubą, tokį keistą, prieskoningą siaubą. Tame siaube net atsiradinėjo ir potraukio kvapas. Tai siaubas, kurį ko gero galėtų jausti kokios seksualios, kraugiariškos psichopatės, viduramžių tironės vergas. Bet šio siaubo šaltinis buvo ne pati stirna, ar jos akys, bet abstrakti, o gal net ir konkreti, magiška jėga, sugebėjusi taip kraupiai transformuoti šį miškinį sutvėrimą.
- MeEeEeEeE!... – Staiga Juozas išgirdo tarp griausmų ir gūsių, niekingai pamiršto oželio verksmą.
- MeEeEeEeE!...
- Bliat! Ožį pamiršau! – Garsiai sušuko Juozas, atsipeikėjęs po antro sumekenimo.
Jis tuoj pat, nieko nelaukęs, atkabino duris ir išbėgo į liūtį. Pramindė pusę daržo ir sustojo. Juozas pamatė savo ožį. Bet ne tik jį... Ką jis pamatė... Tai sunku mandagiai aprašyt, kultūringai ir be keiksmažodžių... Bet tebūnie! Kas per leidėjas tokią pasaką šiaip ar taip išleistų? Ne, nemuilinsiu ir nešvelninsiu... Pasakysiu kaip buvo! Ką Juozas pamatė, tai kaip didelis tamsus siluetas ritmingai ir agresyviai judino savo klubus, sinchronizuotai su ožio... Iš esmės, kažkas piso jo ožį! Kažkoks storas ir ko gero baisiai girtas kaimietis žagino Juozo ožį! Suėmęs jį už ragų ir užsigulęs tik tiek, kad nesulaužytų tvirtai įstatytų nelaimėlio kojų, šis siluetas kaišiojo savo, ko gero, mėnesius neplautą dešrą į ožio niekada nevalytą užpakalį. Kaip baisu, kaip šlykštu! Juozas stovėjo apakęs, apkurtęs ir praradęs kalbos dovaną. Siluetas toliau judėjo, valingai ir brutualiai, vis greičiau ir greičiau, vis šlykščiau ir gėdingiau! Ožys mekeno vis garsiau ir graudžiau. Jis nesuprato kodėl tai vyksta, bet jis puikiai suprato, kas vyksta. Juozui atsipeikėjus ir pagaliau suradus tinkamą žodį išrėkimui, prievartautojas keliais staigiais judėsiais pasodino savo sėklą. Ožys susmego kaip bulvių maišas. Siluetas nuo jo nulipo, pasiražė ir ramiai atsigręžė į Juozą. Taip jie nebyliai žiūrėjo vienas į kitą, bandydami įžvelgti vienas kito veidus bent pusę minutės. skaisčiai blykstelėjus dangui ir po akimirkos atkeliavus žemę sudrebinusiam griausmui, Juozas nusisuko ir staigiai nubėgo namo. Po kelių akimirkų jis grįžo su kirviu rankoj ir šviežiu ryžtu širdy, bet silueto nebebuvo. Liko tik ožys ir žmogus.
Juozas pramindė likusią pusę daržo ir atsiklaupė prie ožio. Norėjo jį nuramint, paguost, paglostyt, bet ožys nesileido. Jis gulėjo baloj toks palaužtas, jog atrodė, kad norėjo iš jos niekada ir nebeišlipt, gulėt ir tiesiog mirt. Juozas atsistojo ir stumdomas stiprių lietingų oro srovių į visas puses, priėjo prie medžio, ožio virvei atrišt. Bet užmazgyta buvo per stipriai. Jis vis bandė ją atrišt, bet sudrėkusi virvė buvo per slidi rankose ir per grubi mazge. Jis energingai maigiojo ir rankliojo tą virvę, lyg bandytų naujagimio kaklą nuo jo bambagyslės išvaduot, bet galiausiai jam trūko nervai ir jis ją tiesiog nukirto vienu stipriu kirvio kirčiu. Reikėjo nemažai laiko ir pastangų pakelt jo augintinį, įtikint jam atsistot ant kojų ir dar daugiau, priverst jį jom naudotis, bet čia Juozas buvo kantrus ir galiausiai ožys buvo atvestas į tvartą. Juozas dar pažvelgė į jį su užuojauta, norėjo atsiprašyti kad paliko jį audroj, atvirą ir pažeidžiamą, bet ožys akivaizdžiai nenorėjo to klausyt. Jis gulėjo nusukęs galvą į šoną ir akylai žvelgė ne į savo šeimininką. Gulėdamas jis kartais sudrebėdavo, jis visas buvo permirkęs, nuo jo snukio lašantis vanduo lengvai galėjo būti sumaišytas su ašaromis, o gal jis ir verkė, kas neverktų jo vietoj? Nieko nesakęs, Juozas tiesiog išėjo iš tvarto ir užkabino duris. Jis žengė porą sunkių žingsnių per ištežusią žemę ir atsisukęs dar žvilgtelėjo į tvartą. Jis atrodė labai netvirtas, lingavo kartu su vėju lyg medis ir atrodė kad neištvers šios audros, bet Juozas nusprendė, kad ištvers ir nuėjo namo.
Jis įmetė dar porą malkų į židinį, persirengė sausais rūbais ir kiaurai peršlapusius pakabino ant kėdės priešais liepsnas džiūti. Juozo skudurai neilgai trukus pradėjo garuoti. Nuo paplyšusio palto pečių kilo nedideli, bet ryškus balti sūkuriai, primindami, kad atėjo laikas parūkyt. Juozas iš šio palto ištraukė savo pypkę ir tabaką, bet jis taip pat pasirodo buvo peršlapęs. Nu ir sekmė, nu ir diena! Eilinis žmogus, patekęs į tokią dieną, po dešimtmečio ramybės, pradėtų keiktis, spardyti kėdes ir indus daužyt, bet Juozas nebuvo eilinis žmogus. Jis padėjo tą sudrėkusį tabaką šalia ugnies ir atsisėdęs prie pat, akylai jį prižiūrejo, kad pats nesusirūkytų. Bežiūrint jis vis nugirsdavo kaip sugirgžda tvarto lentos, prapučiant stipresniam vėjo gūsiui ir tai jo vis labiau neramino. Po kiek laiko tabakas išdžiuvo. Juozas prikimšo juo savo pypkę ir užsikūrė. Jis sėdėjo, rūke, spoksojo į ugnį, pūtė į ją dūmus ir idėmiai klausėsi. kiek laiko taip praėjo, jis nežinojo, jis vis kimšo pypkę nauju tabaku, rūkė be saiko. Galiausiai, jam pasidarė bloga ir jis nuėjo miegot.
Bet užmigt jis negalėjo. Po valandos nemigos, jam prasidėjo varginantis, psichiką žalojantis deliriumas. Jam vis vaidenosi praėjusios, o gal ir vis dar besitęsiančios, dienos įvykiai. Audra pilnai paslėpė dangų, nebeaišku dėl jos, dabar diena ar naktis turėtų būt. Jis kartais pabusdavo staigiai, visas išmuštas prakaito, jam vis pasirodydavo, kad ožys sumekeno, ketino palaukt, įsitikint ar tikrai, bet greitai vėl paskęsdavo haliucinacijose. Daug kas jam vaidenosi, kalbančios stirnos, žvengiantys ožiapisiai, pikti jo išžūdytos šeimos veidai. Jis vis vartėsi ir vartėsi, ant vieno šono, ant kito ir vėl atgal. Prakaitas žliaugė upeliais. Jam visokie velniai ir demonai šnabždėjo pasakas apie fiziką ir biologiją, apie religijų ir etikų beprasmybę, apie meilę ir karą, apie badą ir marą. Vienas demonas su juo flirtavo, kitas gąsdino ir dar kitas dainavo, gražiai gražiai. Tie demonai įvarių formų ir kvapų buvo, vis ateidavo ir išeidavo, ką kalbėjo, kartodavo dešimtis kartų. Vienas jų, Leonidas jo vardas buvo, papasakojo visą pasaulio istoriją, tautų ir individų, ir kaip ši istorija pasibaigs. Tokių deliriumų gal tik kas dešimtas narkomanas ir ne daugiau nei tik kartą gyvenime patiria.
Juozas būtų ir toliau programuojamas šios itin plačios ir skvarbios audros, bet jį išgelbėjo kažkoks baisus triukšmas, nuo kurio jis net pašoko iš lovos. Tai buvo lyg eilinis griaustinis, bet tai buvo akivaizdžiai ne griaustinis. Juozas greitai apsirengė, batus be kojinių, kelnes be triusikų, paltą be marškinių. Su puse smegenų vis dar deliriume, o su kita puse jau spėjant triukšmo kilmę, jis išbėgo į lauką. Stiprus ir nuo lietaus, itin masyvus vėjas, jį galutinai prabudino. Iš tvarto pasigirdo baimingas ožio verksmas. Juozas atsisuko ir pamatė, kad pusiau įlūžo šiaudinis tvarto stogas. Jis tuoj pat pribėgo ir atkabino duris, už kurių tykojo tas nelemtas, nelaimingas ožys. Vos tik atsivėrus vartam į laisvę, gyvulys išlėkė į audrą ir tą pačia akimirką galutinai įlūžo stogas. Ant vietos, kur paprastai turėjo ilsėtis ožys, nukrito pusė supuvusio rąsto, rakštim ir aštriom skeveldrom, it durklais, žemyn.
Ožys, pasprukęs nuo užtikrintos mirties, išleido dar vieną, išgasčio kupiną sumekenimą. Jis stovejo it įbestas, jo kojos sustingusios kaip basliai, jo snukis įtemptas ir aptemdytas. Juozas pažvelge į šį realistiškai nušvitusį veidą ir pats suledėjo. šis veidas turėjo akis... žmogaus akis ir jos vis žmogiškėjo... Akli stačiakampiai patapo pilnais, visą pasaulį apgaubiančiais, apskritimais, apjuostais giedro dangaus spalvos rėmais. Ožys pamatė plėšrius paukščius ir nuodingas gyvates. Paspoksojęs į savo dangaus sutraiškytus namus, jis skausmingai suprato ne tik, kad galėjo mirti, bet ir kad apskritai jis gali mirti, kad anksčiau ar vėliau jis tikrai mirs! Nuo šios akimirkos jį lydės šešėlis, vis primenantis apie save. Nuo šiol jis kitaip žvelgs į saulėlydį ir vystančias gėles, į artėjančią žiemą ir kas nakt, vis mažėjantį mėnulį. Šis supratimas jo kaukolėj taps kaip auglys, augantis kartu su juo ir reikalaujantis vis daugiau dėmesio. Šiam ožiui nukrito šašai nuo akių, jam atsivėrė ateitis, jos nenuspėjamumas ir tuo pačiu, jos užtikrintumas. Juozas akylai stebėjo šį sustingusį ožį ir laukė iš jo kažko nenuspėjamo, kažko agresyvaus ar kląstingo. Bet ilgai laukt neketino, jis jau pradėjo baisiai šalt, drebėt net.
- Aha... G-gerai... Gerai, einam...
Ožys nepatikliai pažvelgė į savo šeimininką.
- Einam, einam, šalta čia... Ožy, o tau nešalta, ar tau viskas gerai? - Sarkastiškai paklausė jis.
- MeEeEeEe. - Atsakė ožys ir nusekė paskui Juozą į jo kuklų būstą.
Vos įėjęs, ožys pamatė didelį kambarį, pilnai apstatytą degančiom žvakėm, kurių trečdalis staigiai užgeso atvėrus duris. Ožiui iš dešinės stovinčios sienos vidury, aistringai liepsnojo mūrinis židinys. Priešais ožį gulėjo iš skudurų ir kailinių nulipdyta lova, prie kurios, ant grindų, gulėjo dar daugiau įvairiausių paskirčių skudurų. Ožys įžengė kelis žingsnius, sekdamas savo svetingą šeimininką. Visas kambarys atrodė kaip kokios apsileidusios raganos irštva. Šį įvaizdį ožiui patvirtino žvilgsnis į kairę, į rašomajį stalą, ant kurio ramiai į tolį spoksojo grubiai nupjauta stirnos galva. Ožys pastebėjęs šią paskutinę šios delionės detalę, vos galva tiesiai į priešingos pusės sieną neįbėgo, kaip persigando. Jis išleido tokį skardų sumekenimą, kad Juozui net ausis suskaudo.
- Ramiai, ramiai! Viskas gerai, nusiramink, ši stirna... Ji to nusipelnė! ... Ji puolė mane! Stirnos nepuola žmonių, o ši puolė! - Teisinosi ožiui Juozas.
- MeEeEeEe! - Nepatikėjo ožys, jis staigiai nusisuko atgal, į duris, ir jau ketino lėkt kuo toliau, bet jis atsiminė, kas laukia už šių durų ir po ilgo, kankinančio, neapsisprendimo stovio, apsisprendė pasilikti.
Juozas sėdėjo ant savo lovos ir tylėjo, jis buvo tokioj pat padėty, na, panašioj. Jis negalėjo apsispręst ką sakyt, kaip tolau elgtis. Jis suprato, kad ožys gali suprasti, kad galbūt, net sąmoningas jis yra. Toks bent jau atrodė. Juozas akylai  stebėjo savo augintinį, kuriam tai kėlė baisų nerimą. Gyvulys žvalgėsi tai į Juozą, tai į stirnos galvą, tai į duris, tai vėl atgal, į tą ir aną. Ožys nebesugebėjo žvelgt natūraliai, kiekvienas akies judesys turėjo būt pasirinktas ir jis pasijautė dar nepatogiau, kai Juozas, nebeištvėręs šalčio, pradėjo persirenginėti. Juozas matė ožio nerimą, jam jo kelti nepatiko, bet plaučių uždegimą pasigaut jam patiktų dar mažiau. Persirengus, jis atsisėdo atgal ant lovos, ir tęsė nepatogų, bet pagal jį, būtiną kontaktą su šiuo padaru.
Ožys žvalgėsi, vaikštinėjo, po žingsnį į priekį, tai atgal. Jis su savo kanopa atsainiai tikrino grindų tvirtumą, atsargiai tyrinėjo kambarį.  Juozui didelę nuostabą kėlė tai, kaip šis padaras žiūrėjo į savo pėdsakus, savo šlapią purvą paliktą ant medinių lentų. Juozas atsikosėjo ir ožys staigiai išsigandęs atsisuko į jį, bet taip pat staigiai susigėdo tokios neadekvačios savo reakcijos ir nusisuko.
- Ar tu tikrai supranti mane? - paklausė Juozas nebeiškentęs jau vis labiau smirdančios tylos.
  - MeEeEe. - Atsakė ožys nerimastingai linksėdamas galva.
  - Kiekvieną žodį?
Ožys vėl atsakė taip pat. Tyla grįžo dar pusei minutės ir ją išvarė jau pats ožys.
- MeEeEe? - Sumekeno jis išraiškingai, taip specifiškai, kad sunku būtų nesuprast ką jis turėjo omeny.
- ... Taip, suprantu ir aš tave ožy... Kažkaip. - Atsakė Juozas, pats vos tikėdamas savo žodžiais.
Praėjo dar minutė. Ožiui vis sunkiau buvo atitraukti dėmesį nuo itin grubiai nukirstos stirnos galvos, ji jo akims buvo kaip šiaurės ašigalis įmagnetintai adatai. Jei į ją išžmogintas gyvulys ir nespoksojo akimis, tai buvo akivaizdu, kad į ją spoksojo savo mintimis. Trauka buvo tokia stipri, kad net ir Juozui buvo sunku galvoti apie ką nors kitką, ar kreipti dėmesį kur nors kitur, nei į šį ryšį tarp jų.
- MeEeEee?...
- Nu gi sakiau... Ji užpuolė mane... 
- MeEeE!
- Aaa... Dėl jos akių! Jos galvą nupjoviau ir parsinešiau dėl jos akių! Aš... Tai nėra stirnos akys, tai žmogaus akys, aš tiesiog norėjau išsiaiškinti iš kur ji jas gavo... – Pasakė jis taip žiūrėdamas į savo pašnekovą, lyg būtų jau išsiaiškinęs. Ir suprast, kur kas, tikrai nebuvo sunku. Sunkiau būtų nepastebėt tokio saryšio. Ožys turėjo žmogaus akis ir stirna turėjo žmogaus akis. Ožiui jos išaugo, kai jis buvo... Na, kai jam atsitiko... Tai. Vadinasi, stirnai irgi reikėjo patirti tą patį. Tikriausiai dėl to ji tokia pikta ir buvo. Ji tiesiog žinojo, kad nebūtų sugebėjusi patirti dar vieno pažeminimo, kad ir kokio mažo, ir ji tikrai būtų jį patyrusi jei būtų tekę bėgt nuo dar vieno dvikojo niekadėjaus. Kokias išvadas tada galima daryti, ne, reikia daryti?! Kaip galima tada nepagalvoti, kad kažkoks demonas vaikštinėja po šią šlapią, nelaimingą žemę ir taip brutualiai išžagina jos dar nelaimingesnius gyvulius, kad jie net igauna sąmoningumą?! Bet kas tai per žmogus, kas per demonas, gamtinis teroristas, galėtų turėt tokių galių? Kokią kamasutrinę techniką jis naudoja, kad taip praplečia ne tik žarnas bet ir patį suvokimą? Dar vienas klausimas, kuris ne kilo, bet kruvinai sukilo Juozo mentalioj karalystėj, tai kas atsitiktų jam pačiam, jei tas super-zoofilas gryžtų ne pilnai, bet tik pusiau, į šviesų kelią ir sugalvotų išprievartaut mūsų herojų? Kuom jis taptų, kokios akys pas jį užaugtų? Ar kokiu supermenu, super-antžmogiu jis taptu? Abejotina, Juozas net susisgėdo prieš patį save, kad pamatė tokį variantą. Ne, kas greičiausiai būtų, jei jis būtų paveiktas... išveiktas šios jėgos, tai jis greičiausiai taptų super-sąmoningu... Ir čia tikrai nieko gero, tai tikrai nebūtų „super“, oj, labai toli nuo to. Žmonės vos tveria ir paprastą sąmoningumą, matymą visko, kas yra blogai, kas yra nešvaru, pašvinkę... Super-sąmoningumas super paaštrintų jo skonį, kiekvienas purvas taptų super-purvu, lengvo kartumo skonis taptu kupinos skystų išmatų vonios skoniu. Ir kad ir kokia šviesi šviesa jam pataptų, koks saldus saldumas, jis niekaip negalėtų užslėpti pilnos vonios skystų išmatų skonio, kurį reiktų ragauti diena iš dienos, kiekvieną valandą, net minutę. Toks žmogus turėtų tapt stipresniu už šią vonią, ir Juozas pažvelgęs dar kartelį į ožį, suprato, kad stipresnis jis tikrai netapo. Šie pamąstymai sukėlė jam baisų šaltą šiurpulį, kuris greitai nubėgo jo stuburu kaip katės išgąsdinta pėlė.
- MeEEe?
Juozas atsistojo ir greitai nužingsniavo link savo spintos, iš kurios ištraukė nedidelį, purviną, ovalų veidrodėlį. Jis priėjo prie ožio ir parodė jam jo atspindį. ožys, pirmą kart žvelgdamas į savo snukį, ne iškart suprato į ką žiūri, o net ir supratęs, kad žiūri į save, nepastebėjo nieko, kas keltų jam per nelyg didelę nuostabą.
- Pažvelk į save, ožy, pažvelk į savo veidą, o ypač į savo akis! Ar tikrai manai, kad jos tokios ir turi būti? Tai ne tavo akys, tai mano, tai žmogaus akys!
Ožys dar kart pažiūrėjo į jas ir lyg vaikas, kuris vis nesupranta, kad negalima imt nuo prekystalio saldainių, už juos nesusimokėjus, puikiai Juozui suprantamai paklausė:
- MeEeEe?
- Nes taip tiesiog yra! Mane Dievas sutvėrė tokį, o tave visiškai kitokį ir tikrai ne tokį, koks dabar esi, tai velnio darbas, velnio!
Ožys norėjo suprasti, bet negalėjo. Jis suprato žodžius, sakinius, net nuotaiką, bet tardymo esmės taip ir nepagavo.
- Tavo vyzdžiai turi būt kampuoti! Ne apvalūs! Kampuoti! - Juozas pradėjo šaukt kaip išprotėjęs ir jis ko gero jau beveik ir buvo išprotėjęs.
Ką ožys pagaliau suprato, tai kad jis yra nenatūralus padaras, ne toks, koks turėtų būti. Kažkoks išsigimęs, sugedęs ir tiesiog netinkamas, kažkur ne toj vietoj, ne tame laike. Veidrodyje jis nebematė savo atspindžio, ką jis matė tai durną, iškrypusį ir išsigimusį, nelaimingą ir visiškai ir niekam nereikalingą mėsos gabalą... Jo kojos pradėjo drebėti, jo akys paraudonavo ir iš jų pradėjo tekėti aštraus skausmo kupinos ašaros. Ir jis bliauti pradėjo, nevaldomai, nepaliaujamai, jis bliovė smarkiai, nes jis buvo OŽYS! Išpistas smirdantis ožys ir ką daugiau galima daryt tokiam mažiau vertingam nei absoliučiai beverčiam ožiui, nei bliauti? Ir net jo bliovimas skambėjo panašiau į dar neapsiplaukavusio, ožiško berniuko nei tikro ožio. Jis norėjo užsidengti savo gėdos apspardytą veidą, bet jo letenos tam buvo tiesiog netinkamos, nepritaikytos... Kaip ir visa kita jame. Jis net negalėjo tų ašarų nusivalyti, tik nusilaižyti dalį jų, bet to, kažkodėl, jis daryti nenorėjo. Ožys atsigulė ant grindų ir atrėmęs nosį į jas, bliovė toliau. Vaizdinys buvo toks graudus, kad net ir Juozui širdis virpėt pradėjo. Jis troško nuramint nelaimėlį, paguost jį, bet tam skirti žodžiai labai sunkiai šlubavo po jo galva.
- Eeeh... Nu neverk... - Pritūpęs prie ožio, bet vis dar bijodamas prisiliest, ramino Juozas. - Neverk, viskas gerai, viskas, gerai... Aš juokavau, viskas su tavim gerai!...
- MeEeE!
- ... Aš nemeluoju! Aš sakau tiesą, viskas su tavim gerai! - Melavo Juozas.
- MeEeEeE!
- Nu ir eik tu nachui! Bliauk toliau! Aš palauksiu.
Po šių žodžių ožys pradėjo bliauti dar smarkiau. Juozas atsisėdo atgal ant savo lovos ir su pikta grimasa laukė kol jis nustos. Bet jis nesustojo. Jei ir stabtelėjo sekundei, dviem, tai tik tam, kad tęsdamas galėtų bliauti dar graudžiau. Juozo neadekvatų pyktį vėl pakeitė užuojauta. Širdis vėl virpėt pradėjo, tik šįkart ne tik ji, virpėt pradėjo ir jo kojos.  Juozas pasigailėjo savo paskutinių žodžių, norėjo juos ištaisyt naujais, bet kažkas iš vidaus jį stabdė. Visgi, tokios scenos jis tvert negalėjo ir jis atsistojo. Juozas sparčiais žingsniais nužengė link savo spintos ir ją atidarė. Minutę pradelsė žiūrėdamas į jos turinį, bet ne dėl to, kad kažko joje nerado. Kažkas vėl jį laikė nuo ką tik suplanuoto veiksmo, dalis jo neleido paimti iš spintos to, kuo kita dalis norėjo pasinaudoti. Bet ši veikiančioji dalis nugalėjo stabdančiąją ir Juozas ištraukė didelį litrinį butelį degtinės. Grįždamas, jis pakeliui dar paėmė bliūdelį, kurį padėjo šalia ožio. Pats prie jo pritūpė ir uždėjo ranką jam ant kupros. Pakėlęs galvą, ožys išvydo priešais save kažkokio smirdančio skysčio indą. Pauostęs jį, ožys gūžtelėjo ir atsitraukė, padėjo savo galvą kiek toliau ir verkė toliau.
- Išgerk, padės. - Padrąsino Juozas nelaimingai ramiu balsu.
- MeEE.
- Jis ir turi smirdėt, gerk, sakau, tai vaistai.
Ožys, priartėjo prie tų vaistų, atsargiai lyžtelėjo ir nusideginęs liežuvį žiaugčiodamas atsitraukė dar toliau.
- MeEeEe!
- Tai ne nuodai! Tai vaistai! Gerk sakau!
- MeE!
Juozas paėmė butelį ir užsivertęs jį, išgėrė vienu gurkšniu bent šimtą gramų.
- Matai, ne nuodai! Bleaach! EEch kcheck echeCHK! Tai ne... KecEEchK... Tai ne nuodai! 
Ožys dar žvilgtelėjo nepatikimai savo liūdnai raudonom akim į bespringstantį Juozą ir įsidrąsinęs suteikė šiam keistam skysčiui dar vieną šansą.
- EEEchHHH chkahhk! MeEeE...
- Gerk dar!
Juozas užsivertė dar dideliam gurkšniui ir ožys pasekęs jo pavyzdžiu irgi gurkštelėjo kiek sugebėjo per kartą gurkštelt. Abu užsikosėjo, pažiaugčiojo ir pakartojo procesą dar kelis kartus.
- Dar!
Ožiui gerti darėsi vis lengviau, kiekvienu gurkšniu jo sielvartas vis nykesnis ir neypatingesnis jam pačiam patapo.
- Dar! Dar!... Bleeech... Dar!
Besibaigiant ne nuodam, kančia iš vis tapo tik tolima praeitis. Sugerovai tapo vis kalbesni ir iškalbingesni. Ožys vos bepastovėdamas ant kojų net filosofuot pradėjo.
- MeeEeEe, MeEE? Meee MeE, mEeE!
- Achacha! Nesuprantu aš tavęs, nė žodžio! Nei sumekenimo! „Meeee“ chechecheche! DUrnas ožys! Baisiai durnas ožys!
- MeEeEeeeE, mEEeE!
- Ką tu čia kalbi?! ... ckeech - užsikosėjo Juozas išgėręs dar vieną masyvu gurkšnį. Tuoj pat išgėręs dar vieną, jis prašneko greitai ir energingai. - Taip yra, nes taip ir turi būt ir tiesiog negali būt kitaip! Tiesiog negali! Ar tau patinka neverkt? Ar patinka nežliumbt?! O už tai ožy, už tai turėjai sumokėt savo liežuviu, turėjai jį nusidehint... NusideGint! Turėjai jį pakankint, turėjai jį pa.. panuodyt, pajuodint jį, savo liežuvį, kad pašviesintum savo protą! Ir tau čia labai labai pigiai išėjo, džiaugtis turėtum, kad taip pigiai, per pigiai! Rytoj sumokėSi dar, rytoj tau skaudės galvą ir dar ko gero vemsi ir verksi ir tada būsi sumokėjęs viską! Ir jei norėsi gert dar, dar ir dar ir dar, sumokėsi dar! Apsinuodysi, apnuodysi savo ateitį, savo organus ir savo sielą, sumokėsi savo valia... Tavęs liks vis mažiau ir mažiau ir tau teks atiduot savęs vis daugiau ir daugiau, nes viskas, VISKas kainuoja ir nieko nėra nemokamo! Viskas kainuoja, ir kitaip negali būti... Dievas yra pirklys jis yra labai apsukrus verslininkas, jis tau neduos nieko, jei tu jam neduosi nieko, ir jis viską iš tavęs atims jei pats apsukrus nebūsi, jei būsi durnas ir neapsukrus!
Ožys spoksojo į visiškai nusigėrusį ir nusišnekėjusį Juozą savo labai lėtai besimerkiančiom akim ir baisiai nusižvengė. Tada atsuko savo dar girtesnį žvilgsnį į savo beveik tuščią bliūdelį ir jį galutinai ištuštino. Ištuštinęs, jį dar visą ir išlaižė. Juozas tuoj pat papildė jį dar puse likučio ir likusią pusę išgėrė dar vienu dideliu gurkšniu. Ožys pažiūrėjo vėl į bliūdelį ir labai sunkiai bandė pasiekt sprendimą, gert dabar ir vemt, ar negert ir vis tiek vėliau vemt, nes prisigėrė jis ir taip jau bent už tris.
- Na gi... Išgerk! Liko labai labai labai nedaug ... IGhk.. labai nedaug, guršnelis maželis, mažytis mažytis! Aš pabaigiau, pabaik ir tu, galbūt tokių durnų klausimų nebeuždavinėsi... arba iš vis jokių CHACHACHACHA! – Nusižvengė kaimietiškai Juozas.
Ožys nieko nelaukęs patalpino savo snukį bliūdelyje ir jį ištraukęs baisiai kosėt ir žiaugčiot ir springt pradėjo, nes daug degtinės į nosį pribėgo. Išsišnirpštęs ją, ožys kreivai ir durnai išsišiepė, tada dar durniau susiraukė, palingavo ir apsivėmė.
- ACHAHCHACHACHAHCAH!!! – Žvengė nevaldomai Juozas, vos neišvirsdamas iš lovos.
Ožys nesustojo vemt, jis vėmė ilgai, stipriai ir nuosekliai. Jo nepatyrusio kūno atsakas taškėsi į visas puses, bet labiausiai ant jo kojų. Pastebėjęs tai, ožys susilenkė į priekį taip, kad jo kojos apsitaškytų kuo mažiau, bet dėl to greit prarado balansą ir įkrito į savo jau bent poros metrų skersmens balą. Juozas pradėjo žvengti dar garsiau ir ožys, įsivaizdavęs kaip turėtų atrodyti iš šono, taip pat pradėjo skardžiai žvengti. Jis norėjo išlipti iš šio purvo, bet jis tam buvo per slidus ir bandydamas apsitaškė ir išsitepliojo savo vėmaluose dar labiau. Tai kėlė dar didesnį ir didesnį juoką. Ožys bandė iššliaužti, jis bandė iščiuožti, išsikapanoti ir išplaukti, bet tai jau vis labiau panašėjo į tyčynį maudymąsį savo vėmaluose. Neilgai trukus, smarvė pasiekė Juozo nosį ir jis pradėjo žiaugčioti. Jis atsisuko į kairę, į dešinę, ieškodamas išėjimo, bet vienintelį išėjimą blokavo ožys. Juozas palingavo, pažiaugčiojo, įtemptai grūmėsi su savo skrandžiu, bet supratęs šios kovos vienašališkumą, pribėgo prie ožio ir jį visą apvėmė. Apliejęs jį savo skrandžio turiniu, Juozas žvengė toliau, bet ožiui juokinga nebebuvo. Ne tik, kad nebejuokinga, bet ir baisiai pikta! Ožys jei plikas būtų, ko gero būtų visas raudonas, kaip baisiai įniršo. Jis sukaupė visas savo jėgas ir kapanojosi iš balos lyg iš įkaitusios keptuvės. Jis spiegė ir mekeno keiksmus ir Juozas dėl to dar labiau žvengė, jam net oro trūko!
Juozas juokėsi ilgai, tikrai ilgai ir būtų juokesis dar ilgiau, bet jis tik žmogus, kad ir koks girtas bebūtų. Nurimus, jis susivokė, kad reikia kuo greičiau išvalyt šį jovalą, kad į grindis nesusigertų. Taigi, šiaip ne taip nušlubavo link tos pačios spintos, paėmė prie jos atremtą didelę šluotą ir grįžo prie įvykio vietos. Ožys gulėjo išvargęs ir pasidavęs, savo neribotam pykčiui leido šokti ir šokinėti laisvai skrandyje, ko pasekoje jis sporadiškai žiaugčiojo. Šis varganas gyvulys su savo varganais vėmalais visiškai blokavo duris, o apėjimą aplink jį blokavo rašomasis stalas. Juozas nuo jo nuėmė žvakes, stirnos galvą, visa tai padėjo į spintą ir stenėdamas patraukė patį stalą. Linguodamas ir šlubuodamas, jis kuo atsargiau apėjo leisgyvį ožį, atkabino duris ir greitai atsitraukė. Tada paėmė šluotą, su ja atidarė duris ir atsisuko į ožį. Jo rega buvo sutrikus, vaizdas išblukęs, spoksant į ožį, atrodė, kad jis slenka į kairį viršutinį regos kampą, bet taip ten ir nenuslenka. Jis papurtė galvą, bet tai jo neprablaivino.
- OŽY! – Sušuko Juozas. – Dabar… dabar, dabar aš tave išstumsiuuu… su šia šluota.
Ožys sunkiai pakėlė galvą ir pažvelgė į šluotos kotą, kuris jam taip pat dvejinosi. Supratęs, ką išgirdo, jis bemat pradėjo blaivėt.
- MEeeeeE!
- Reikia! Reikia susitvarkyt!
- MeEEEeeeEeeeEeeEE!! – Su išgąsčiu subliovė ožys.
Nepaklausęs, Juozas įrėmė šluotą į jo pilvą ir pradėjo iš visų jėgų stumti. Buvo sunku. Ožys baisiai nenorėjo į lauką, jis muistėsi ir mekeno nesustodamas. Su kanopom trankė šluotą ir pasiekus tarpdurį su jom ir su galva laikėsi už rėmų kiek sugebėjo. Bet Juozas buvo stipresnis ir galiausiai sugebėjo iššluot ožį iš savo namų į audrą. Patekęs ant kitokios pliurzės, ant šlapio purvo, jis pagaliau sugebėjo atsistot ir atsistojęs ketino patekt atgal į trobą. Bet Juozas prieštaravo, jis atsuko kitą šluotos galą ir mosikavo jį priešais ožio snukį.
- Eik maudytis! Nelįsk čia, išmušiu dantis!
- MeeeEEeEEE… - Graudžiai maldavo ožys.
- ATSIPISK SAKAU! – Sušuko Juozas vis agresyviau grąsindamas šluota. – Tau reik praustis, man reik valyBLEEAACH... nu nachui! Eik! Prauskis!
- Meeee… MEeeEEEEeeeE Mee!
- Jei jis grįš, aš jį sukaposiu su šiuo kirviu!
- MeeeE.
- Sugebėsiu sugebėsiu, nesijaudink, esu girtas, bet kompetete… kompetin… kom… žodžiu, jei ateis, aš jį užmušiu! Dėl to gali būt tikras, girtam lengviau kautis šiaip ar taip.
Ožys, pagaliau supratęs,  kad nebepateks į namus, jei nenusipraus, nervingai atsisuko į audrą ir dar nervingiau pradėjo žvalgytis į visas puses. Jis tuoj pat pradėjo drebėti, vėjas stumdė jį į visas puses, stambūs lietaus lašai į jį taškėsi kaip kulkos, žaibai ir griausmai pliekė lyg tiesiai jam į širdį. Ožys suprato, kad nesupranta ką jis čia daro, kas tas prausimasis, kaip reikia praustis. Jis tiesiog stovėjo ir drebėjo audroje ir laukė kol ji jį nupraus. Bet tai truko ilgai, vėmalai buvo labai giliai įsigėrę į jo kailį ir ožiui pradėjo vaidentis vis daugiau neaiškių, bet baisius siaubus primenančių formų. KAS TAI? ... aa, krūmas... tikriausiai... taip, krūmas. O KAS TEN? Medis? Taip, medis. O KAS TEN? KAS TEN?? TAI JUDA, TAI JUDA!!!
- MEEEEEE!!! – Subliovė ožys iš visų jėgų.
Juozas tą pačią akimirką iššoko su kirviu rankoj ir pradėjo ryžtingai žvalgytis.
- Kas yra? Ką matei??
Ožys norėjo parodyti, gestikuliuoti snukiu kažkur ten ir ten, bet jis nieko nebematė. Juozas apsižvalgęs, taip pat nieko nepastebėjo. Rimtai paspoksojo į tolį dar minutę ir nieko nesakęs grįžo atgal tvarkytis. Ožys liko vienas su savo baimėm ir nerimais ir su jų sukeltom haliucinacijom. Bet neilgam, Juozas pabaigė tvarkytis. Jis, nors ir baisiai girtas būdamas, atidžiai išplovė visas grindis ir net nuvalė aptaškytas sienas ir baldus. Baigęs jis išėjo atgal į lauką, patikrinti, kaip sekasi ožiui praustis. Nekaip.
- Ką tu čia veiki? Maudytis juk liepiau!
- MeEeEeE...
- Tu nesimaudai, tu šlapiniesi!
- MeEeE.
- hmm... Tai nežinau... Laižykis, taip gyvuliai lyg ir prausiasi.
- MeeeEE!
- Nu tai kažką sugalvok! Aš tokio taves į savo namus neįsileisiu!
- MeE?
- Nes smirdi, tu baisiai baisiai smirdi! Tu dvoki kaip apsitriedęs šeškas! Ir tu purvinas, tu ištepliosi viską, kam aš paaukojau tiek savo itin reto girtumo tai bevalant!
- Meee meEeE!...
- Nu ką žinau... Tada aš galėčiau tave nuplaut... Kas belieka?
- MeEeeE?...
- Nieko čia keisto, tu gyvulys, aš žmogus, žmonės tai ir vieni kitiem net daro...
Ožys nenoriai sutiko. Juozas nuėjo namo paimt šepečio ir tuoj pat grįžo. Jis atsargiai prisiartino prie ožio ir pradėjo šveisti jam pečius. Nušveitė jo priekines kojas, paskiau nugarą, bet priartėjus prie klubų, ožys nebeištvėrė ir staigiai atsitraukė. Dėl šio veiksmo baisiai susigėdino, jis nuleido akis ir pradėjo atsiprašinėti už tokią nepasitikėjimą išduodančią nevalingą reakciją. Juozas nieko nesakė, tik žiūrėjo į jį supratingu veidu.
- ME! MeeEeeE! - Staiga reliatyviai džiaugsmingai paskelbė savo idėją ožys.
- Hm, jo, gal ir nusivalys taip, bandyk. - Atsakė jis ramiai.
Ožys, radęs išeitį iš šios dilemos, džiaugsmingai nustriksėjo link kiek vešlesnės pievos ir pradėjo energingai joje voliotis. Jis žaismingai šliaužiojo, čiuožinėjo, sukinėjosi ant nugaros. Juozas stebėjo šį keistą reginį ir nuoširdžiai šyptelėjo. Pavargus, ožys atsistojo ir pasirodė savo šeimininkui, kad jis įvertintų jo švarą. Juozas apėjo ratą aplink jį ir pasake:
- Bus gerai. Galim eit namo.
  II
Jie grįžo į trobą, įmetė dar porą malkų į židinį ir atsisėdo priešais jį pasišildyti, padžiūti ir tiesiog pasigrožėti energingai žaižaruojančiomis  liepsnomis. Jie vis dar buvo girti, sušilus jie greitai rado apie ką kalbėti, ką veikti. Juozas išmokė ožį šokti, bet ne dainuoti. Išmokė jį žaisti šaškėm, bet ne kortomis. Ir Juozas papasakojo jam apie žmones, apie jų kultūrą ir istoriją, apie jų sukeltus ir ištvertus baisumus, kančias, apie jų atradimus, stulbinančius pasiekimus. Ožys klausėsi įdėmiai, kiekvienas faktas, nuomonė, kiekvienas žodis keliavo tiesiai į jo atmintį. Juozas daug ko jam pripasakojo, kaip, pagal jo nuomone, veikia pasaulis, kas jį suka ir kodėl. Išpasakojo viską ką žinojo, o spragas užpildė spėjimais ir samprotavimais. Bet kiekvienas žodis ožiui buvo gryna tiesa. Net jei tie žodžiai ir priešinosi vieni kitiem, net jei kažkas ir nuskambėjo akivaizdžiai nelogiškai, ožys tiesiog pasitikėjo labiau jo žodžiais nei pačia logika. Bet tam buvo ribos, ožys visgi turėjo vieną kitą klausimą, kurių atsakymai tiesiog jo netenkino.
Jis tiesiog negalėjo priimti Juozo pozityvumo, jo sutikimo su šio gyvenimo taisyklėm, jo pasitikėjimo tokia tvarka. Ožys negalėjo sutikti, kad tai, kas jam atsiko ir dar gali atsitikti, gali turėt kažkokią prasmę, kad tai galėtų būti gero pasaulio, tvarkingo ir teisingo pasaulio dalis, kad taip turi būti ir kad negali būti kitaip. Jis tiesiog negalėjo suprasti kaip šioj egzistensijoj gali likti nors kiek vietos nors kam nors teigiamam, kai tiek jos okupuoja kančia, grynas pragaras, kraujas ir ašaros. Ožys negalėjo jo pateisinti, negalėjo savęs įtikinti, kad ir kaip besistengtų, kad būtų geriau jei pasaulis suktųsi toliau, kad būtų geriau jei nesustotų. Jis vis negalėjo surasti priežasčių, nei vieno tinkamo argumento gyvenimui pasakyti \'taip\'. Jo galvoje vis skambėjo \'ne\'. Ir jis sakė tą \'ne\', jis jį išrėkė net. Juozas priešinosi, jis vis sakė \'taip\', bet Juozo \'taip\' ožiui buvo tik žodis, kai jo paties \'ne\' buvo jo visa esybė, jo patirtis, jo jausmas, tas \'ne\' jam buvo per giliai sukištas į užpakalį, per giliai, kad galima būtų jį tiesiog iššikti...
Ožys keiktis pradėjo ir jis keikėsi daug. Ir jis skundėsi, jis keikėsi ir skundėsi. Jis skundėsi apie savo užpakalio ir sielos skausmus, jis keikė tą kuris jam juos sukėlė ir pasaulį kuris leido tam įvykti. Jis skundėsi dėl savo niekam, apart vaikščiojimo, nereikalingų kojų. Jis skundėsi, kad negali su jomis žaisti kortomis. Jis skundėsi dėl savo balso, kad negali juo dainuoti, jis skundėsi kad negali stovėti ant dviejų kojų ir dėl to, kad negali kovoti. Ir jis kaltint Juozą pradėjo, visokiais būtais ir nebūtais dalykais. Kad jį augino tik tam kad vėliau galėtų jį suvalgyti. Kad rūpestingiau su juo pradėjo elgtis tik dėl to, kad tapo į jį panašesnis. Ožys vis mekeno ir mekeno, o Juozo kantrybė vis seko ir seko. Ir galiausiai ji išseko.
- Klausyk, ožy! Ar tu galvoji, kad vieninteliam tau sėkmė pašiko ant kaktos? Kad vienintelį tave likimas per užpakalį išpiso!? Vis skundiesi ir skundiesi! Mes žaidėm ir juokėmės, iki kol tu nepradėjai skųstis! Suprantu, kad skauda, suprantu, kad ieškai paguodos ir instrukcijų, bet keiksmais jų iš manęs nesulauksi! Nu ir durnas tu ožys! Tu vis nesupranti, vis nesugebi išmokti... Šūdai yra traša! Vis dar nesupranti? Tu esi šūdas, ne, šūdukas tu! O šūdai yra traša!... – Juozas staiga nutilo, nenatūraliai, taip, lyg būtų turėjęs pasakyt dar kažką, bet paskutinę akimirką apsigalvojo ir nepasakė. O gal būt tiesiog suprato, kad pasakė nesamonę ar kažką lydinčio į absurdą. Bet iš tikrūjų, kas dėjosi jo galvoje tuo momentu, aš nežinau, iš kur man žinoti? Ožys tylėjo, norėjo atsakyt, bent ką nors, bet neturėjo ką. Pagaliau sugalvojęs kažką, šį bei tą, ožys būtų tai ir išmekenęs, bet nespėjo, nes Juozas po gilaus susimąstymo minutės vėl pradėjo plepėti.
- Gal matei mano kapines?... Tas, tiesiai už tvartelio? – Ožys spoksojo nesuprasdamas. – Na tuos... Paminklus, tikrai turėjai užmatyt... – Ožys vis nesuprato, apie ką Juozas kalba. – Nu paminklus! Luitus, akmenis ... tuos kampuotus objektus bliat! Ech… nieko tokio, bus proga, nuvesiu, parodysiu… Taigi… Ten… Ten mano šeima guli, užkasta, giliai po žeme... Aš papasakosiu tau, kaip ji ten atsigulė...
Ožys tylėjo ir klausėsi. 
- Prieš septynis metus, vasarą, prasidėjo pats didžiausias karinis konfliktas tarp dviejų šalių pasaulio istorijoje. Trys milijonai vokiečių kareivių įsiveržė į Sovietų okupuotą teritoriją ir pradėjo skersti jos visiškai nepasirengusią armiją... – Pradėjo diktuot Juozas, lyg skaitydamas iš vadovėlio, iki kol jo nepertraukė ožys.
- MeEeE?
- ... Aaaa, taip, tu gi ožys, tu nieko nesupranti! – Piktai leptelėjo Juozas. – Vokiečiai tai žmonės iš Vokietijos… Tai tokia šalis, kurios gyventojai anuomet turėjo gana nekuklių įsitikinimų apie savo vietą pasaulyje… Dar jie buvo vadinami naciais, o jų šalis, VOKIETIJA, dar pasivadino trečiuoju Reichu…
- MeeE? – vėl pertraukė ožys.
- Ech… Kodėl trečiuoju? … Nes jie norėjo pateisinti savo egzistensija, surišti save su istorija, įtikinti save ir kitus, kad nebuvo tik apsirgusios kultūros simptomas... Pirmasis reichas, pagal juos, tai buvo akcijiniai romėnai, na, Šventoji Romos Imperija, bet ir jie neturėjo nieko bendro su Roma, nei Imperija tai buvo, juo labiau šventa… Kur aš čia, ai taip, antrasis reichas… hmm… gal… bliat… Ai! …Ne… gal Prūsija?... nors ne... Ai nežinau! Girdi? nežinau! Ką žinau, tą žinau ir to užteks! – Supyko Juozas. – Taigi… Kur aš čia… Taip, naciai užpuolė sovietus… Aaa, tau dar ir apie juos bliat reikia paaiškinti! …Sovietai, tai Sovietų Sąjunga, komunistai, iš tingumo, dar rusais vadinami, nors kultūrų ir rasių šioj „SĄJUNGOJ“, bliat, yra daugiau nei blusų tavo kailyje!... Mes, mes esame lietuviai, LIETUVA – paryškino jis. – Ir mes esame dabar okupuoti tos ... Sovietų Sąjungos. Taigi... Dvi galingos valstybės pradėjo kariauti, dvi itin brutualios tironijos, viena kraugeriškesnė už kitą, bet nelabai ir neaišku kuri... Bliat nusišneku jau... Gerai, ahem... – Atsikremštė jis ir būtų pradėjęs šnekėti, bet jį vėl pertraukė ožys.
- MeeeE?
- Šiaip sau! Nes žmonės mėgsta kariauti, nes jie mėgsta vienas kitą žeminti ir žudyti, nes neturėjo daugiau ką veikti, nes galvojo, kad laimės ir nes eik tu nachui! Užpisai bliat! Aš tau, bliat, graudžią ir pamokančią, bliat, istoriją bandau papasakoti o tu čia mane pertraukinėji, bliat, kas penktą žodį, nachui! – Įsiuto Juozas, atsistojo net, apėjo kelis greitus ratus aplink kažkokį purviną šlapią skudurą ir atsisėdo atgal ant kėdės. Pamatęs, kad baisiai išgąsdino ožį, nurimo, atsiprašė jo ir tesė savo pasakas. – Taigi... Aaa! Vokietijos imperija gi! Nu ir supuvusios tos mano smegenys… Vokiečiai, bliat… bet nebesvarbu tai, ai, gerai… Taigi… Iš pradžių šios dvi šalys buvo sąjungininkės, kartu užpuolė, pasidalino ir išmaudė kraujyje žemes buvusias tarp jų, bet neilgai trukus, naciai sovietus išdavė ir netikėtai juos užpuolė. Ir jie užpuolė tuos komunistus, nes laikė juos pačiais žemiausiais ir niekingiausiais parazitais kokius tik jų vaizduotė galėjo atvaizduoti. Žemesni ir niekingesni, pagal juos, buvo tik žydai... Naciai norėjo išnaikinti visus slavus, kažkiek jų pavergti, užimti jų žemes ir paskiau visą pasaulį, nes laikė save teisėtais jo valdovais. Jie norėjo sukurti rasinę hierarchiją ir įsipatoginti jos viršūnėje. Bet kaip jau supratai, tai nėra gėrio kovos prieš blogį istorija. Jei naciai nebūtų užpuolę komunistų, komunistai būtų užpuolę nacius. Jie tik ruošėsi ir laukė iki kol pataptų pakankamai tam stiprūs. Ir jie būtų savo sąjunginkus išdavę, nes taip pat turėjo labai negražių, nors ir labai gražiai skambančių, įsitikinimų ir įsipūdingai ambicingų planų. Jie taip pat norėjo užkariauti pasaulį ir vėlgi sukurti hierarchiją nuo kurios viršūnės galėtų spjaudyt ant ko nori. Ir nors ši hierarchija ir ne rasinė, vis gi, skirtusi mažai kuom, nes kaip ir pas nacius, į jos apačią ir paskiau dar žemiau, žmonės kristų pagal poreikį... – Išdėstęs ožiui savo, dar net nepradėtos, istorijos kontekstą, Juozas padarė pertrauką, kuria ožys pasinaudojo, užduodamas dar viena durną klausimą.
- MeeEeE? MeEeEE?
- Kodėl jie... tuo tikėjo? Kas čia per klausimas? Nu gerai, atsakysiu... hmm... Nes norėjo tuo tikėti! Nes buvo pikti, nes patyrė daug nuoskaudų ir norėjo kažkaip tą pyktį išlieti, todėl prisigalvojo visokių teorijų, ideologijų ir dar belekokių pretekstų, kad tą pyktį ir jo sukeltą smurtą galėtų pateisinti ir išskerdę  kalnus žmonių dar galėtų save ir didvyriais laikyti! Žmonės apskritai dažnai tiki vienais dalykais ar kitais tik tam, kad tais įsitikinimais galėtų sau pateisinti savo elgesį, savo norus. Vienas įtikina save, kad žmogus yra bevertis padaras, kad bemaunant jį ant kuolo, mažiau rankos drebėtų. Kitas prisigalvoja, kad pelnas yra tolygu vagystei ir paskiau ramia sąžine eina bankų plėšti. Ir dar vienas pasivadina pacifistu, nes nenori vadintis bailiu… Tokie jau esam, sukti sukti padarai mes esam… Dieve mano, tiek praplepėjau ir dar net nepradėjau tos istorijos, kurią aš tau norėjau papasakoti… prašau, nepertraukinėk, jei turėsi klausimų, pasilik juos pabaigai.
Ožys tylėjo ir klausėsi.
- Taigi... Tą dieną, tą istorinę dieną, aš, mano žmona Emilija, mūsų keturi jauni sūnūs ir dvi dar jaunesnės dukros, visi iškylavome prie už ano kalno esančio upelio. Tai buvo graži diena, labai graži, dar dabar atsimenu, kaip gražiai paukšteliai čiulbėjo ir kaip nerūpestingai mūsų vaikai gaudynes žaidė... Tą dieną mes žvejojom, kepėm ant labai didelio, nereikalingai ir net pavojingai didelio, laužo žuvis, kurias pagavom. Berniukai nešė šakas, vis augino tą laužą, varžėsi, kas prineš daug... Kasparas, vyriausiasis, jam tuomet keturiolika buvo, jis aišku daugiausiai prinešė. Kaip jis tuo didžiavosi, nors jo varžovam nebuvo daugiau nei dešimties, che che. – Širdingai šyptelėjo Juozas. – Dukros, Gabija ir Ieva, rinko žemuoges. Emilija jas prižiūrėjo, kad per toli nenuklystų. Kartu su jomis žemuogiavo... Nepatikėtum, net jei ir pats pamatytum, kokį didelį žemuogyną jos užtiko... Kiek jų daug ten buvo, visas laukas rausvas. Gaila buvo net žingsniuoti ten per daug neatsakingai, kiek kibirų tų uogų galėjai taip pritraiškyti... Mes palikom Kasparą prižiūrėt to laužo, jo kūrinio, ir visi kiti išlėkėm žemuogiaut. Valgėm saujomis tas uogas, saują po saujos. Kai pasidarė bloga nuo jų, rinkom jas kibirais, jei tik tų kibirų būtume turėję. Ne, jas rinkom į pintines, pro kurių skyles, jų daug iškrito, į puodelius ir puodus, lėkštes, į marškinėlius, Ievutė pasiūlė net į batus tas žemuoges rinkti... Kaip mes juokėmės tada iš šio pasiūlymo, aišku, jai buvo tik penkeri, bet jei ne mūsų juokas, ji ko gero taip ir būtų dariusi... – Vėlgi šyptelėjo Juozas. Bet tumpam, nes suprato, kad priartėjo prie kitos istorijos dalies ir kad vienintelė graži ir bent jau jam pačiam lūpas aukštyn riečianti, dalis baigėsi...
- Prisižemuogiavę, mes linksmi grįžinėjom namo. Buvo karšta, uogos vis krito iš tos pintinės ir marškinėlių, puodeliuose jos vis minkštėjo. Bet mūsų nuotaikos tai nekeitė, mes vis juokėmės ir šypsojomės. Kas šią mūsų nuotaiką galiausiai pakeitė, tai iš tolo pamatyti siluetai, besiartinantys link mūsų iš mūsų namų pusės. Tų siluetų vis daugėjo ir jie vis artėjo. Ant jų pasimatė karinės uniformos, už minutės, ir suglumę, išsigandę ir ryžtingi veidai. Takeliu žygiavo raudonoji armija. Mes pasitraukėm jiem iš kelio ir toliau keliavom per pievą. Pro šalį žygiuojantys kariai švilpavo Emilijai, kuri to buvo baisiai sugėdinta. Aš, aišku, nieko dėl to nedariau, nereagavau, nors ir labai norėjau. Visgi, ne durni buvom. Karių karavanas buvo ilgas ir garsus, iš tolo matėsi jo pakeltos dulkės. Kareiviai žygiavo greitai, šalia jų išvargę arkliai sunkiai tempė sunkius vežimus. Kitoj pusėj karts nuo karto praurgzdavo bent po pora tankų. Matėm ir lengvos artilerijos ir sunkių kulkosvaidžių. Man vis reikėjo prižiūrėt vaikus, nes jie kartais sustodavo paspoksot į kokią įspūdingiau atrodančią karo mašiną... Mūsų namai jau buvo netoli, jau matėm juos. Neužilgo pamatėm ir žmones bevaikščiojančius į juos ir iš jų... Mes paspartinom žingsnius, mano žmona jau ketino bėgt vyt tų žmonių, bet sulaikiau ją, nenorėjau, kad nutoltų ji nuo manęs nei per metrą. Pasiekus namus, kaip tik pasiekėm ir karavano galą. Jam pražygiavus, mes įžengėm į savo namus. Durys buvo atviros, o už jų kaip tik išeidinėjo paskutinis kareivis. Jis nieko neturėjo ir dėl to keikėsi, nes viską jau išplėšė jo kolegos. Pamatęs mus, šis žemaūgis paauglys su šautuvu, apkeikė ir mus. Mes tylėjom, atsistojom kuo toliau nuo išėjimo, kad jis tik kuo greičiau pro jį išeitų. Bet jis per daug nesiskubino, jis pradėjo kalbėti, skardžiai ir nenatūraliai žemu tonu. Jis kalbėjo rusiškai, mes nesupratom šios kampuotos kalbos. Jis kažką mums norėjo pasakyt, paklaust ar paliept, bet nesupratom niekas net ir to, todėl nieko neatsakėm. Tada jis nukreipė į mane savo šautuvą ir pradėjo šaukti, bet aš vis nesupratau ką ir aš bandžiau jam savo nesupratimą išgestikuliuoti. Jis nesustojo, jis kalbėjo toliau, taikėsi savo ginklu tai į mane, tai į Emiliją, tai į kiekvieną iš mūsų vaikų. Mes buvom baisiai persigandę, Ievutė net verkti pradėjo, ko pasekoje ir mūsų jauniausiasis Eimantas. Emilija juos apkabino ir paslėpė juos už savo žalsvos suknelės, ji juos ramino ir tuo pačiu žeminančiai spoksojo į tą buką paauglį su šautuvu. Nusikeikęs dar kartą, jis nuleido savo ginklą ir jau būtų išėjęs, bet pamatė Kasparo rankose puodą žemuogių ir staigiai sugriebė jį. Aš nevalingai sušukau ir pauglys atsisuko, nusitaikė į mane dar kartą ir baisiai keistai suurzgė. Ir tokiu tonu, tokiu agresyviu ir keistu tonu jis suurzgė, kad atrodė, jei būtų pradėjęs dar ir loti, belodamas mus ir sušaudytų... Bet nepradėjo jis loti, suurzgęs, jis tik nusižvengė, tada susiraukė iš gėdos, nusikeikė ir išbėgo paskui savo armiją su savo grobiu.
Juozas padarė dar vieną trumpą pertrauką. Jis išsitraukė savo pypkę, prikimšo ją tabaku, užsikūrė. Jis nors kalbėjo ir rišliai ir to rišlumo neprarado, bet kiekvienu sekančiu sakiniu jis jautėsi vis nepatogiau savo paties kūne. Jis jautė įtampą, kiekvienu žodžiu vis labiau veržiančią. Ir jo gerklė vis sausėjo besiartinant prie šio pikto, alkano ir tiesiai jam į akis spoksančio prisiminmo.
- Jie viską išplešė. Nebeturėjom pinigų, bent kiek vertingų daiktų, nebeturėjom net maisto... Emilija desperatiškai bėgiojo iš vieno kampo į kitą, stumdė baldus, kraustė kas liko, ieškodama sentimentalių daiktų. Mūsų fotoalbumai buvo rasti gulintys ant grindų, paplėšyti ir pamindyti, visa kita buvo paimta. Mano tėvo laikrodis, nuotraukos su metaliniais rėmeliais, ko gero sumaišytais su sidabriniais ar auksiniais... Rūsio, kuriame laikėm savo rankų ir kojų darbo vyną, net netikrinau... tiesiog labai nenorėjau pamatyt jo tuščio... Mano žmona nebuvo šaltų nervų žmogus, oi, tikrai ne! Ji plačiai siūbavo tai iš kraupiai graudžios ir ašaringos nevilties, tai į kraugerišką įsiūtį, kurio metu ji keikėsi daugiau ir išraiškingiau, nei tie visi kariai kartu sudėjus... Buvo baisu net kokį garsą pačiam išleist, kad tik ji nesugalvotų to įsiučio kažkaip nukreipt... Vaikai taip pat baisiai persigandę buvo. Nubėgo į savo kambarį slėptis, kuriame rado tai kokią purvinais batais užmintą lėlę, tai kokį specialiai sulaužytą ar net apspjautą žaislą... Buvo liūdna, buvo skaudu ir nemalonu. Mes tik vaikščiojom visi, į vieną kampą ir į kitą, be tikslo ir vilties. Spoksojom į paliktą betvarkę ir tuščias vietas ir mes dar net nežvilgtelėjom į ateitį... Bet diena dar nesibaigė.
Juozas įtraukė vieną dūmą, susitelkė ties sekančiu sakiniu, jį pradėjo, bet staiga apsigalvojo ir sustojo. Įtraukė antrą dūmą ir pradėjo kitokį sakinį.
- Ir tada prasidėjo audra giedrame danguje! Subėgom prie langų, spoksojom į kalną, aną kalną… Kaip žaibuoja jo viršūnė, kaip virsta nuo jos medžiai. Plieskė griausmai, lydimi daugybės greitų mažų dundesių… Ir tada atskrido vokiečiai. Pulkas didelių metalinių gandrų išniro iš horizonto ir pradėjo kristi iš dangaus. Benerdami jie klykė aukštu, kurtinančiu ir neapsakomą siaubą varančiu tonu. Pasiekę žemę jie gausiai patrešė ją švinu ir raudonu krauju ir vėl pakilo į dangų. Paskui skriejantys bombonešiai palaistė ją bombomis… Mūsų grindys drebėjo, ant jų krito neatsargiai padėti indai, nuo lubų snigo dulkėmis. Garsas buvo nežmoniškas, net sunku tai garsu pavadint... Nepadėjo užsidengt ausis, nes tas garsas… tu jį labiau jautei visu kūnu, tu jį girdėjai savo vidaus organais, kaip jie virpa, kaip jie dreba… Sunku buvo įsivaizduoti, ką turėjo jausti tie, ant kurių tos bombos buvo mėtomos… Atslūgus drebėjimui, žvilgtelėjau pro langą. Mačiau kaip desperatiškai bėga per laukus vienas kitas karys. Griausmai ir dundesiai, sprogimai ir šaudymai greitai vėl suintensyvėjo ir tuo pačiu, laukuose vis daugėjo bėgančių žmonių. Dar minutė ir juos pradėjo vytis nacių tankai, dešimtys jų! Lėkdami milžinišku greičiu, jie šaudė kulkosvaidžiais į bėglius. Kai kurie taikėsi juos suvažinėti. Bent porą nelaimėlių mačiau po vikšrais prasmengančius… Tie tankai nesustojo, jie važiavo toliau. Paskui juos, vokiški šarvuočiai. Mes sėdėjom susikabinę ir susigūžę prie sienos, baisiai persigandę. Girdėjom kaip pora tų metalo gabalų visiškai sunaikino mūsų daržą, kaip dar vienas sutraiškė lauko tualetą, lyg jis būtų pastatytas ne iš lentų, bet iš kartono… Praošus šiai plieninei bangai, mes vėl žvilgtelėjom pro langą. Audra susikoncentravo ties kalnu, ant jo vis dar buvo besipriešinančių. Tas kalnas sproginėjo iš visų pusių, medžiai nuo jo vis virto ir virto, dalis jo net liepsnojo… Tai truko net nežinau kiek laiko. Ilgi vokiečių karavanai vis žygiavo pro mus, o kalnas vis sproginėjo ir liepsnojo. Atėjo vakaras, po vakaro ir naktis, kiekvienu įkvėpimu, dangus blykstelėjo, kiekvienu iškvėpimu, praaidėjo dundesys. Dar neišaušus rytui, sprogimai sustojo. Bet neilgam, nepraėjus nė dešimčiai minučių, visas kalnas pradėjo žaižaruoti, prasidėjo šaudynės. Šūvių blyksniai greitai lipo vis aukščiau ir aukščiau ir neužilgo pasiekė kalno viršūnę. Audra nurimo, išaušo rytas.
Juozas stabtelėjo. Įtraukė dar vieną dūmą ir išpūtė jį į židinį, kurio žaižaruojančias liepsnas akylai stebėjo. Paėmė malką ir įdėjo ją vidun. Ugniai ją beapsupant ir užklojant kaitroje, Juozas tęsė.
- Mes nemiegojom ir nevalgėm beveik parą. Iki mūšio pabaigos ir nenorėjom. Visgi, sunku galvot apie miegą ir maistą, kai dangus griūva... Bet kai mūšis pagaliau baigėsi, sunku buvo galvot apie ką nors kitką. Kiek vis dar turėjom tų žemuogių, jos iškart dingo ir alkio nė kiek nenumalšino... Išėjau į lauką. Visas laukas buvo tiesiog... išniokotas, išterliotas, išdraskytas. Girdėjau karts nuo karto praaidint po šūvį ar du. Nuėjau link daržo. Palei vieną iš daugelio vėžių, guli lavonas... ar ne lavonas... sunku tai ką mačiau, pavadint lavonu. Tai labiau buvo bala, mėsos ir organų krūva, perskelta išilgai... purvina ir kruvina, sumaišyta su žemėm ir žolėm. Ši krūva... bala, ji baisiai smirdėjo, neapsakomai baisiai, bet musių nė vienos. Ko gero visos nuskrido link kalno, link pagrindinės puotos... Aš vos neapsivėmiau. Būčiau ko gero ir apsivėmęs, jei turėčiau ką išvemti... Sukandęs dantis, vaikščiojau po daržą, ieškodamas to pačio likimo neištiktų daržovių. Radau tik vieną kitą nesutraiškytą agurką ar pomidorą, saujalę krapų, porą stiebų svogūnų laiškų. Apart to, nieko nebeliko, ar bent jau nieko, kuo galėčiau savo vaikus, net ir badaujančius, maitinti... Grįžau. Emilija mane pasitiko ir žvilgtelėjo man į akis. Jos veidas bemat perėmė mano ekspresiją. Žiūrėjau lyg į veidrodį, į gryną neviltį... Padėjau maistą ant stalo, Emilija nuėjo paimt įrankių jom paruošt. Ketinom salotas daryt... ką daugiau. Bepjaustant nepilnai prinokusius agurkus ir dar per kietus pomidorus, išgirdom juoką ir balsus lauke, vokiškus balsus... Sustingom. Ko gero atrodėm kaip stirnos, kurios bando save įtikint, kad jei nejudės, jų nepastebės. Bet kad ir kaip nuolankiai maldavom dievo, kad tie balsai mus aplenktų ir pradingtų taip pat greitai, kaip ir atkeliavo, visgi, išgirdom tris ramius stuktelėjimus į duris... Tas pastuksenimas išmušė mano širdį iš ritmo. Stovėjau lyg su kuolu smilkiny. Išgirdau dar tris stuktelėjimus į duris. Emilija atsipeikėjo pirma ir paragino mane atidaryti duris. Jau geriau neverst tų žmonių laukti ir jei jie negalvotų, kad kažkas yra namie, jie nesibelstų. Visgi, jie yra kariai, okupantai, užkariautojai. Jei ir beldžiasi, tai tik iš mandagumo arba sadistinio žaismingumo...
- Juozas įtraukė dar vieną dūmą, tik šį kažkaip greitai, nemaloniai. Jo dešinė koja pradėjo drebėti. Ožys tai pastebėjo ir pats pradėjo jaustis nejaukiai. Juozas uždėjo ją ant kairės ir ši poza drebulį, atrodo, sustabdė.
- Atidariau duris. Už jų laukė aukštas, plačiasmakris, žydraakis blondinas, su praštmatnia seržanto uniforma, iškabinta įvairiausiais apdovanojimais. Jis stovėjo džentelmeniškai sudėjęs rankas už nugaros ir plačiai šypsojosi. Su juo buvo dar bent penki ar šeši asmenys su ilgais šautuvais ir rimtais veidais, jie taip gerai nusiteikę nebuvo. „Hallo“, mandagiai pasisveikino blondinas, akylai stebėdamas mano akis ir vis dar kraupiai besišypsodamas. „Hallo“, atsakiau, vengdamas akių kontakto. Jis palaukė dvi tris sekundes ir pakėlęs antakius, žvilgtelėjo į vidų tai vėl atgal į mane, taip gestikuoliuodamas prašymą jį įsileisti. Aš, aišku, net pašokau, greitai pilnai pravėriau duris ir pats nerimastingai pasitraukiau. Bet pirmas įėjo ne jis, bet jo kolegos. Jie greitai eilute subėgo pro duris ir kiekvienas, lyg pagal planą, agresyviai nužingsniavo į skirtingus kambarius. Kol jie ten kuitėsi, naršiojo viską metodiškai ir nuosekliai, blondinas ramiai stovėjo pačiam vidury pagrindinio kambario ir vis dar besišypsodamas skenavo aplinką. Apžvelgė visą mūsų betvarkę, nepabaigtas pjaustyti varganas daržoves, tada žvilgtelėjo į kiekvieną iš mūsų iš eilės. Į Emiliją, į vaikus. Mes stovėjom palei tą pačią sieną kaip ir per konfrontaciją su tuo paaugliu. Bet nors šįkart ir nieks mums negrasino, nesitaikė į mus ginklu ir net nesiraukė, kažkodėl jautėm dar didesnę baimę negu prieš tai. Ievutė ir Eimantas, mūsų jauniausieji, slėpėsi už savo mamos suknelės ir Kasparas, mūsų vyriausiasis, net jis akivaizdžiai drebėjo. Blondinas nenustojo šypsotis. Atrodė, kad jis žiūri į mus, kaip badaujantis lietuvis į cepelinus su spirgais ir riebia grietine... Tai netruko ilgai, po pusės minutės kariai grįžo ir pasakė jam kažką vokiškai. Jis atsakė kažką atgal ir jie išėjo visi išskyrus vieną. Tas... Tas vienas karys atsistojo šalia savo vado ir disciplinuotai laukė nurodymų. Blondinas atsisuko į mane ir kažko manęs paklausė vokiškai. Aš pagestikuliavau, kad nesuprantu jo. „Paruski? “, tada paklausė jis. Papurčiau galvą. „Fransei? “, „ne“, atsakiau. „Ingliš? “, vėl papurčiau galvą. Jis akivaizdžiai nusivylė, net akimirkai nustojo šypsotis. Bet neilgam, jis greitai vėl išsišiepė ir uždėjęs ranką ant savo krūtinės pasakė savo vardą... deja, nebeatsimenu kokį, abejoju ar iš vis jį buvau įsiminęs... Tuomet jis tą pačią ranką ištiesė manęs link. Aš staigiai, bet mikčiodamas pasakiau savo vardą. „Juosas...? “, paklausė taip jis mano pavardės. „A-Adaminavičius, Juozas Adaminavičius! “, atsakiau garsiai, kareiviškai, taip... nežinau kodėl... neklausk. „aaah, Adaminavišlius“ pakartojo jis mandagiai. Aš netaisiau jo. Išgirdęs mano pavardę, šalia jo stovintis kareivis sukluso ir jau atsisuko į savo viršininką kažką jam pasakyt, bet šią sceną pertraukė kažkos baisus šurmulys lauke.
- Juozas įkvėpinėjo ir išpūtinėjo dūmus vis greičiau ir dažniau. Nukėlė dešinę koją nuo kairės ir kai ji pradėjo vėl drebėti, su alkūnėmis atsirėmė ant kelių. Keičiant pozą iš jo rankos iškrito pypkė ir pelenai pasipylė ant grindų. Jis ją pakėlė, iškratė likučius į židinį ir įsidėjo pypkę į kišenę. Tada sumindė pasipylusius rūkstančius pelenus ir lyg niekur nieko, tesė savo pasaką.
- Taigi... Šurmulys lauke... Suklusom ir mes ir jie. Blondinas su savo pavaldiniu nubėgo išsiaiškint kas vyksta ir aš, apimtas smalsumo, nusekiau paskui. Lauke ant išdraskytos pievos klupėjo persigandęs ir jau aptalžytas sovietų karys. Jis buvo apsuptas nacių, kurie į jį taikėsi ginklais. Jis maldavo rusiškai į visas puses, kiekvieno jų. Ašaros, kraujas ir snargliai iš jo tekėjo lygiom dalim... „Uuu, vas ist das? Bolševik? “ Demoniškai įšsišiepęs paklausė blondinas. Jo pavaldiniai jam kažką paaiškino vokiškai ir iš jų kūnų kalbų, supratau, kad šį nelaimingąjį atitempė iš mano tvarto... Blondinas atsisuko į mane ir nieko netardamas, tardinančiai spoksojo man į akis. Aš staigiai pradėjau įnirtingai gestikuliuoti, kad nieko nežinau, kad jį pirmą kart matau. Gestikuliavau ir į savo namų link, taip bandydamas teigti, kad tikrai nesaugočiau žmogaus, kuris ką tik mane apiplešė ir tuo labiau, tikrai nerizikuočiau savo šeima dėl jo. Blondinas suprato, ką turėjau omeny. Jis įtaigiai paspoksojo į mane dar keletą baisiai ilgų sekundžių, ieškodamas sprendimo, kuo tikėti ir ką toliau daryt, tada išsitraukė pistoletą ir nė nemirkteldamas šovė nelaimėliui į kaktą. Aš net krūptelėjau. Iš namų pasigirdo staigus, trumpas, bet koncentruotas, Emilijos klyktelėjimas. Ji su išgasčiu stebėjo pro langą, kaip dar vieno lavono tirščiai patręšė mūsų laukus... Aš stovėjau apšalęs ir netekęs žado. Pirmą kart gyvenime tada pamačiau žmogžudystę ir dar tokią šaltakraujišką... Tas blondinas jį nudaigojo kaip gyvulį!... bet net ir gyvulių taip nieks nedaigoja, nebent tai daro kasdien ir eilinį dešimtmetį. Ne, tam blondinui, šis veiksmas buvo kaip štampo uždėjimas ant visiškai beverčio dokumento, kaip ką tik nutūpusio, bet dar neįgėlusio, uodo nutrėškimas... Blondinas ramiai įsidėjo pistoletą atgal į dėklą, iškėlė pirštą aukštai virš savęs ir greitai su juo brėždamas apskritimą ore, sušuko kažką vokiškai. Kariai sukluso ir žengė kelio link, kaip supratau, tai buvo įsakymas iškeliauti... Bet... Bet tas supis... Tas bliat supistas šuva... – Juozas vos tvardė savo pyktį bandydamas identifikuoti. – Tas, kur kambary stovėjo šalia savo šeimininko, tas, kur ketino kažką jam pasakyti iki kol jo nepertraukė... Tas supistas uniformuotas šunėkas staiga prisiminė, ką norėjo reportuoti! Jis atkreipė blondino dėmesį ir pradėjo jam kažką kalbėti. Šnekėdamas, jis vis kartojo mano pavardę, dar dažniau jos pradžią... Adam, adam, adam ir vis badydamas mane savo smirdančiu pirštu, kurį, ko gero ilgiau laikė savo užpakaly, nei gryname ore... vis su juo rodydamas į mane... atsiprašau... jis kartojo žodį „jude“... Adam, jude, adam, juden... tai vieninteliai žodžiai kuriuos supratau... Blondinas atsisuko į mane ir į mane žvelgė jau be šypsenos. Jis ginčyjosi su savo pavaldiniu. Gi nieko žydiško mano namuos nerado ir pats neatrodžiau kaip žydas, lyg ir... Bet jiem besiginčyjant, blondinas vis labiau buvo įtikintas savo ... šuns teisumu. Aš, supratęs apie ką jie ginčyjasi, iškart įsiterpiau. „Ne jude, nein jude, nein jude! “ vis kartojau, praikaituodamas ir drebėdamas, bet mano nuomonė jiem buvo nė motais... Blondinas pasiekė sprendimą... Jis kažko paklausė savo karių ir vienas jų atsakė „ja“ ir iš savo krepšio ištraukė... kiaušinį ir jį padavė jam. Jis tada priėjo prie manes ir įdėjo jį į mano ranką. Tada atsitraukė ir nužengdamas ratelį priešais savo kareivius kažką jiem pompastiškai padiktavo. Tada... Tada jis priėjo vėl prie manes, įšsišiepė ir šiek tiek susilenkęs, pradėjo spoksot man į akis. Pamatęs, kad mano drebanti ranka po biški linksta žemyn nuo kiaušinio svorio, jis tyliai pašnabždėjo „nein nein nein“, paėmė ją ir iškėlė atgal į vietą. Tada išsitiesė, nusisuko, žengė vieną ar du ramius žingsnius, nusivalė rankas į kelnes... Tada staigiai atsisuko, dar staigiau pribėgo ir iš visų plaučių suriaumojo „JUDE??? “. ... Pajaučiau, kaip kiaušinis įskilo mano rankoj... Blondinas akivaizdžiai nusivylė, kad jo nesutraiškiau. Jis atėmė jį iš manes ir labai įdėmiai pradėjo jį apžiūrinėti. Pastebėjęs įskilimą, nudžiugo ir pradėjo kiaušinį demonstruot kiekvienam iš karių. Jie visiškai įtikinti nebuvo, vienas jų net žvengt pradėjo iš šio testo kvailumo. Aš norėjau įsiterpt, bet neturėjau ką pasakyt, ir vos iš mano lūpų iššliaužė tylus neužtikrintas  „nein... “, blondinas staigiai atšovė garsiu, užtikrintu ir paniekos kupinu „Halt di klape jude! ”… šiuos žodžius atsimenu puikiai… Tada, atsisukęs atgal į savo karius ir pastebėjęs jų neužtikrintumą, jis paėmė tą kiaušinį ir tėškė jį man tiesiai į veidą… „Zyhen zy? Jude! “ išrėkė jis ir baisiai nusikvatojo. Man nespėjus net susivokt kaip įžeistas ir pasmerktas buvau, blondinas staigiai, per sekundės dalį surimtėjo ir davė savo kariam įsakymą mus sušaudyti... Aš staigiai buvau sugriebtas už pečių. Tada... Jie įsiveržė į namus ir išgirdau klyksmus ir grumtynes... tada... tada seriją šūvių... tada pamačiau išeinant Emiliją mirtinai baltu veidu... ją su ginklu baksnojo ir vedė manęs link... Tada iš būsto išžygiavo sekantis kareivis už pakarpų tempdamas klykiančias mano dukrytes... Tada išėjo dar vienas, taip pat tempdamas Jonuką ir Eimantą... Tuomet išlindo paskutinis ... kareivis, jo ranka vedė Žygimantą... paskutinis... Namuose liko tik Kasparas... 
Iš Juozo akies ištekėjo ašara, jo gerklė pradėjo trūkčioti, jo gerklė tiesiog sugedo... Ožys gulėjo nuleidęs galvą ir akis. Šiaip ne taip susitvardęs, Juozas tesė.
- Mes bemat buvom sustatyti priešais tvarto sieną. Priešais mus atsistojo vienas gyvuliškiau už kitus atrodantis kareivis. Jo veide nemačiau nė lašo dvejonės. Jis akivaizdžiai pasielgs taip ne pirmą kartą... Jis skubiai patikrino ir užtaisė savo kulkosvaidį. Prie jo priėjo blondinas, uždėjo ranką jam ant peties ir kažką jam ramiai paaiškino. Jis linktelėjo. Blondinas tada nusigręžė ir nužingsniavo link toliau prie namų besikuisiančių karių, kurie nenorėjo būt šio spektaklio dalim. Praeidamas pro mus, jis į mus net nežvilgtelėjo, nors mes į jį spoksojom kaip į pažaliavusį mėnulį... Paliktas gyvulys tiesiog stovėjo nuleidęs ginklą, bet pasiruošęs jį akimirskniu pakelti. Kol kas, jis tik prižiūrėjo mus. Išgirdau kaip blondinas su kažkuo ginčyjasi tenais. Jis vis bandė kažką įtikinti padaryti tai ko jis nenorėjo. Bet po minutės ginčai, atsikalbinėjimai ir išsisukinėjimai baigėsi ir blondinas grįžo su kitu kariu. Tas kuris mus prižiūrėjo buvo paleistas ir vietoj jo pastatytas kitas. Iš pažiūros šiek tiek minkštesnių bruožų, ne toks užtikrintas ir pasitikintis savimi. Jis akivaizdžiai nenorėjo būti ten kur buvo pastatytas... Ne jis vienas. Kaip supratau, vadeiva šį darbą paskyrė pačiam žaliausiajam iš savo karių, kad jis taptų mažiau žalias... Jis delsė. Tai pakėlė savo kulkosvaidį, tai sudrebintas emocijų, ir mūsų ir savo, vėl jį nuleido. Šalia jo stovėjo blondinas ir iš pradžių švelniai jį drąsino uždėjęs ranką ant peties. Įtikinėjo jį šio darbo šventumu ar bent jau jo reikalingumu, bet po kiek laiko, jo kantrybė išseko ir jis pakėlė savo toną. Pradėjo kalbėt vis agresyviau ir grasinančiau ir jis net rėkt pradėjo. Vargšas nacis, jo makaulė buvo spaudžiama iš abiejų pusių ir kuo blondinas jį stipriau spaudė, tuo mano vaikų akys jį labiau slėgė. Jis drebėjo ir prakaitavo žvelgdamas į kiekvieną iš mūsų. Į mane, drebantį iš sielvarto ir nevilties. Į vaikus, tyliai ašarojančius ir iš begalinio siaubo besigriebiančius už manes ir savo mamos, kuri pati stovėjo lyg būtų jau mirusi. Emilijos veidas buvo baltas kaip popieriaus lapas, ji žvelgė sielvaro ištuštintom akim kiaurai viską, kas gyvavo prieš ją... Kiaurai žmogų, kuris tuoj palūš ir pasirinks vieną arbą kitą kelią. Kiaurai už jo vešiančias ir vėjo glostomas pievas... Jos žvilgsnis jau pasiekė anapilį, palikęs jo, iki baltumo iškankintą, šaltinį ištverti likusias kančias... Blondinas ištraukė savo pistoletą dar kartą ir įrėmė jį į kareivio smilkinį ir pradėjo garsiai skaičiuoti nuo dešimties žemyn. Kareivis drebėdamas kovojo su savimi iki pat vieneto, bet galiausiai pakėlė kulkosvaidį, užsimerkė ir skausmingai rėkdamas, tvirtai nuspaudė gaiduką... Bet ginklas neiššovė. Nežinau, ar dėl to kad pamiršo jį patikrint ir užtaisyt, ar sąmoningai jo neparuošė, kad duotų bent snaigės tvirtumo šansą mums išsigelbėt... Kad ir kaip bebūtų, ginklas neiššovė ir mūsų širdys akirmikai sustojo. Blondinas išpūstom akim staigiai įsidėjo pistoletą, sugriebė kulkosvaidį ir pradėjo jį grubiai maigiot, traukinėt jo svirtis, spaudeliot mygtuką ir gaiduką. Emilijos žvilgsnis tuoj pat grįžo į gyvujų pasaulį ir su begaliniu pykčiu ji rėkdama užpuolė blondiną, su nagais drąskė jam veidą ir bandė išlupt jo akis. Aš taip pat atsipeikėjau ir akimirkai priešais mane nusiklojo du keliai. Padėt jai kovot su nacių armija, arba... arba bėgti... Aš nedelsdamas sugriebiau ir pakėliau arčiausiai prie manęs buvusią Ievutę ir tvirtai ją laikydamas, bėgau iš visų jėgų ir rėkiau vaikam daryti tą patį. Jie sukluso ir pradėjo bėgt paskui... visi išskyrus Eimantą... Jis negalėjo pasirinkti nei vieno nei kito kelio... Jis staigiai žvilgčiojo tai į tolstantį mane tai į besigrumiančią savo mamą... Atrodė, kad iš visų jėgų bandė persiplėšt per pus... bet jam nepavyko. Nenubėgus mum nei penkiolikos metrų, blondinas nušovė Emiliją ir išsivadavo iš jos gniaužtų, tada staigiai atsistojo ir nė nemirktelėjęs nušovė ir Eimantą... Tada atsisuko į savo pavaldinį, kuris visos scenos metu nedarė nieko apart spoksojimo ir jį taip pat nušovė. Mes jau buvom nubėgę bent penkiasdešimt metrų, bėgdamas žvilgtelėjau atgal, vis dar galėjau įžiūrėti to blondino sužalotą ir krauju aptaškytą veidą. Jis įsiutęs šaukė įsakymus ir pradėjo pats su tuo pačiu pistoletu šaudyti į mus. Bet nė viena jo kulka mūsų nepasivijo. Visgi, adrenalinas ir jų tik kelios buvo ir telikusios... Dar penkios sekundės praėjo, mes jau buvom gana toli nubėgę, atrodė išsigelbėsim... Bet ne visi... Jonukui buvo tik septyni ir jis negalėjo taip greitai bėgti, jo kojos buvo tiesiog per trumpos... Ir kai kariai pradėjo šaudyti, jis... jis krito pirmas... Tuomet Gabija... Aš bėgau toliau... paskui mane jau bėgo tik Žygimantas... Jau buvom tikrai toli, jie jau šaudė tikrai iš toli... mes jau buvom arti miško! Bet... bet kulkos pasivijo ir jį... Likom tik aš ir Ievutė mano glėby. Kulkos zvimbė pro šalį padrikai, bet ne visos. Serija jų pralėkė labai arti, dar viena serija dar arčiau... Supratau, kad gal tik vienas iš karių  ir stengėsi pataikyti... Tas gyvulys tikriausiai... Jau beveik pasiekus miško pakraštį, jau besilenkiant pralįsti po pirmąja šaka… mus pasivijo dar viena kulka... Ji įsmigo Ievutės blauzdoje ir ji pradėjo skardžiai klykti... Aš vis bėgau ir bėgau, pro medžius, per upelius... vis bėgau ir bėgau... Man atrodė kad mus vejasi... Aš buvau užhipnotizuotas, aš buvau transe. Viskas ką mačiau, tai miškas, medžiai ir šakos... Kas mane atpeikėjo ir sustabdė... tai Ievutės tyla. Jai vos nustojus klykti, aš nustojau bėgti ir iškart paguldžiau ją ant žemės... Jos visa koja buvo raudona, mano kojos buvo visos raudonos... Ji prarado baisiai daug kraujo. Ji buvo be sąmonės ir išbalusi ir suprakaitavusi ir sušalusi ir... ir aš tiesiog nežinojau ką daryti... Aš bandžiau sustabdyti kraujavimą, bet nesugebėjau... ir kai kraujavimas sulėtėjo, supratau, kad ne dėl to, kad jį sulėtinau... bet tiesiog... tiesiog nebebuvo kraujo, jos širdis tiesiog jo nebepumpavo...
- Juozas baigė savo istoriją įtemptai sėdėdamas, slėgdamas savo kojas alkūnėmis ir spausdamas savo kumščius smakru. Jo akys sušlapo, kakta paraudonavo, jam suskaudo kaklą ir plaučius, jo gerklė sutriko ir širdis pašvinko...  Šį atsiminimą jis išgyveno labai sunkiai nors ir ko gero jau bent kokį šimtąjį kartą. Tikriausiai dėl to, kad pirmą kart jį išgyveno ištartais žodžiais o ne naktiniais košmarais. Jam reikėjo bent penkiolikos minučių susitvardyti iki funkcionalaus lygio. Per visą tą laiką ožys gulėjo toj pačioj vietoj, nuleidęs akis. Tik kartais žvilgteldamas į Juozą su empatiško liūdesio kupina užuojauta. Juozas galiausiai atsistojo ir tylėdamas nužingsniavo išsivirti mėtų arbatos. Įsipylęs puodelį šio karšto gėrimo, atsisėdo ant lovos. Besriūbčiodamas, jis atsisuko į ožį  ir vėl pradėjo kalbėti. Jis tęsė savo istoriją. Išpasakojo, kaip palaidojo savo dukrą. Kaip iš miško pakraščio su įtūžiu ir sielvartu stebėjo savo aitriai liepsnojančius namus. Išpasakojo ir apie savo laukinį gyvenimą tame miške iki pat karo pabaigos. Kaip nepatogiai miegojo ant eglišakių, kaip nereguliariai maitinosi vabzdžiais, graužikais ir stirnomis. Kaip praleido vasaras ir kaip išgyveno žiemas. Kaip galiausiai pasistatė namus ir sukūrė naują gyvenimą, šį gyvenimą. Ožys vis dar tylėjo, bet pastebėjęs sugrįžusį įprastąjį Juozą, jo normalią nuotaiką ir reguliarų balsą, prakalbo ir pats.
- MeEeeEeE?
- Ne, ožy, tau tik taip atrodo. Mano istorija, mano patirtis, ji nėra argumentas cinizmui ir nihilizmui. Atvirkščiai! Tai, kas man atsitiko, tai ką neaprėpiamos masės individų tuo metu patyrė, yra būtent rezultatas to „ne“, tai galutinis išsireiškimas to supisto „ne“! Naciai ir komunistai, masinės skerdynės, besaikis kraujaholizmas... štai link ko veda nihilizmas. Štai ką aš per prievartą prisimenu, kai girdžiu tave mekenant „ne“. Tu klausei prieš tai, kodėl jie tuo tikėjo, kodėl taip elgėsi. Aš tau nepilnai atsakiau. Ir Vokietija ir Rusija prieš tapdamos naciais ir komunistais, patyrė tai, ką patyrei tu... Prieš pat transformaciją, Vokietija buvo nugalėta dar viename dideliame kare, po kurio ji buvo priversta pasirašyti žeminančią taikos sutartį. Be to kad žuvo labai daug žmonių dar ir ekonomika sugriuvo. Daug žmonių prarado per visą savo gyvenimą sunkiai uždirbtus pinigus, kuriuos norėjo palikti savo vaikam. Daug nebegalėjo dirbti, nebeturėjo veiklos. Daug badavo. Daug jų buvo apiplėšti ir įvelti į mūšius tarp radikalių politinių grupuočių. Iš esmės, buvo grynas chaosas. Jie nebeturėjo vilties, savigarbos, nebepasitikėjo nei praeitimi, nei dabartimi, nei ateitimi. Jie pradėjo ieškoti kaltųjų ir rado juos ten, kur matė šiaip nemėgstamus žmones... Rusų istorija labai panaši. Jie taip pat pralaimėjo karą, prarado daug žmonių ir žemių. Bet tai nebuvo vienintelis pažeminimas, tik lemtingas. Didžioji dalis rusų gyveno beveik kaip vergai, buvo paveldimi, perkami ir parduodami kartu su žeme. Ir nors juos jau gal prieš šimtmetį ir išlaisvino iš šio statuso, visgi jie taip gyveno ir mirko ir puvo savo neapykantos sultyse labai ilgai. Taip ilgai, kad jokios reformos jų nebenuplovė ir vos atsiradus progai, jie tas sultis išliejo su kaupu... Jie ištarė „ne“ viskam viskam. Valstybei, nors neišvengiamai ją pakeitė sava ir daug kartų neteisingesnia. Religijai, bet ją tiesiog pakeitė kita, aišku, neapsakomai kruvinesnia. Jie pasakė „ne“ godžiam individui, bet pakeitė jį besieliu kolektyvu. Ir svarbiausia, jie pasakė „ne“ elementariam žmogiškumui... Tai yra spiralė, vis greičiau ir greičiau besisukanti spiralė... Vienas bajoras viduramžiais nebeištvėręs savo tarno kvailumo, suduoda jam delnu per veidą. Kaimietis, radęs laiko, nueina į aludę nervų nuramint ir paragauja kiek per ilgai parūgusio alaus. Begeriant, jis prisimena dar šimtą tokių atvejų ir apakintas įniršio grįžta namo savo vaikų mušti, nes jie vieninteliai neduos atgal. Tai pasikartoja dar bent porą šimtų kartų ir jo vaikai užauga tokie pat kaip jis. Žemo statuso ir dar žemesnės nuotaikos. Tuos vaikus, jau vyrus, taip pat bajorai plaka ir keikia, ko pasekoje jie taip pat eina gerti ir savo vaikų mušti... Šis ciklas sukasi ištisus šimtmečius ir tada, paskutinės kartos metu, ateina masinės industrijos būdu nulipdyti intelektualai. Jie išreiškia kaimiečių neapykantą tokiais suktais žodžiais, kad tie kaimiečiai net nesupranta, kad tai jų neapykanta yra išreiškiama. Bet pati neapykanta supranta. Ir ji seka paskui tuos žodžius, būtent jai skirtus. Ji auga ir organizuojasi ir laukia progos. Ir anksčiau ar vėliau, proga ateina. Ir ji atėjo... Tas „ne“, jis nėra sprendimas kančiai ir sunkumams, tas „ne“ juos kaip tik paaštrina ir paskatina kitus taip pat ištarti „ne“, ko pasekoje tai nusiciklina iki pat peklos dugno. Ir tik „taip“ tą ciklą gali prilėtinti ir tokiu pat ciklinimosi būdu, jį sustabdyti. Todėl sakyk „taip“, ožy! Sakyk „taip“!
Ožys spoksojo į Juozą lyg į kunigą, kuris nusigėręs iki žemės graibymo, vis dar bando psalmes giedot. Jis lyg ir suprato kas turima omenyje, bet vis tiek su tuo nesutiko. Tas „taip“ iš ožio reikalavo to, ko jis neturėjo. O jeigu ir turėjo, tai toli gražu nepakankamai. Kam tokiam jis turėtų sakyti „taip“? Kodėl? Dievui? Čia tas išgama dėl visko ir kaltas! Gyvenimui? Kam tau gyventi? Ką bliat, neužtenka gyvybės žemėje? Kiekvienas akmuo šioj žemėj pilnai apsamanotas, lyg apvemtas pačios gamtos! Kiekviena bala net virpa su mikrobais ir parazitais, tik belaukiančiais tavo viduriuos užsiveist! Ir net ir tu, su savo nutukusiom smegenim, ką tu su jom veiki? Masažuoji kitas nutukusias smegenis? Kuteni jas, plauni, purvini? Kam? Kam terliotis, žalotis ir žaloti kitus? Kam kentėti, kam gyventi, jeigu vis tiek mirsi? Dėl grožio, meilės ir malonumų? Ar tikrai? Toks yra tobulas gyvenimas? Bukas spoksojimas, besaikis žaginimasis ir seilių varvinimas! Dar pasakyk, bliat, kad „tobulėjimas“ ar „siekimas kažko aukštesnio“ yra tai, kas pateisina gyvenimą... Nejuokink! Jeigu kažkas kažko ir siekia, tai tik tam, kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas egzistensiją padaro nepateisinamą! Kokia prasmė apskritai yra... VISKO? Net jei ir yra kažkokia prasmė kažkam kažkur, kokia tada tos supistos prasmės prasmė? Kam iš vis yra reiklingi šie mirkčiojimai ir žaižaravimai tuščioj erdvėj? Ar negalėtų ta erdvė apseiti be jų? Kam tas sąmoningumas? Kam tas matymas, kai nėra ko matyti? Aaaah, manai yra? Nesutinku! Ir priedo to, eik tu nachui!
Čia ožys kažką panašaus galvojo. Gal būt ne būtent tai, bet šie žodžiai puikiai atspindi tai, kas virė jo širdy. Ožys toliau ginčyjosi naudodamas Juozo istoriją kaip argumentą kodėl gyventi nėra verta ir tęsti gyvybę, atvesti palikuonius, yra tolygu nusikaltimui. Jis vos neišmekeno to, kas itin natūraliai išsirezga iš tokios minčių eigos. „Gal ir gerai, kad tavo vaikai taip greitai išmirė. Nekentės ir nekankins kitų... “. Jis net nutilo akimirkai supratęs, kaip lengvai galėjo tai išmekenti. Bet kažkas jo viduj varė jį pirmyn ir ožys mekeno toliau.
Bet labai daug primekenti jis nespėjo. Pašnekovų dėmesį pertraukė itin masyvus dūžis į duris, net visas namas sudrebėjo. Jie sustingę spoksojo į jas ir nespėjus jiem net įkvėpti, namas sudundėjo dar stipriau ir išlūžusios durys nuvirto ant žemės. Ožys vos spėjo pasitraukt ir nubėgt į kampą, bet Juozas šokiruotas toliau sėdėjo ant savo lovos. Į trobą įsiveržė dvimetrinis, storas, nuogas dvikojis su visaip iškraipytu veidu, žvairom akim ir itin šlykčia bedante šypsena. Jis greitai pribėgo prie Juozo ir smogė jam į veidą. Juozas krito lyg negyvas. Tada tas padaras atsisuko į ožį, pribėgo prie jo ir sugriebė jį už ragų. Ožys muistėsi ir bliovė kiek galėjo, bet dvikojis jį ištempė kaip tuščią karutį. Betempdamas jis kikeno ir kažką murmėjo žemu tonu. Ožys vis mekeno ir bliovė iš visų jėgų, jis negalėjo nieko padaryti. Jis vis tolo nuo trobos, kurioje Juozas merdėjo su sulaužyta nosim ir įnirtingai kovojo su slegiančiu mieguistumu. Jam svaigo galva, jam ūžė ausyse, bet net ir per atstumą, vėjo gūsius ir ūžimą ausyse jis puikiai girdėjo kaip kenčia ožys. Tas padaras vėl pradėjo jį žaginti... Tik šykart dar brutualiau ir skausmingiau. Bežagindamas jis sporadiškai žvengė kaip daunas ir karts nuo karto smogdavo jam į šonkaulius. Juozas stengėsi atsistot, bet buvo labai sunku. Kraujas iš nosies tekėjo upeliais, jo akys sudrėkusios ir rega sutrikusi. Jis desperatiškai mosikavo rankomis ieškodamas kažko, net pats nežinodamas ko. Jis sugriebė kažkokį po ranką pasitaikiusį purviną skudurą ir išmozojo savo veidą jame. Ožys vis bliovė, o prievartautojas vis žvengė. Juozas klausėsi to su įtūžiu ir pasišlykštėjimu ir tai jam galiausiai padėjo atsistot. Jis greitai nušlubavo prie spintos ir paėmė į jį atremtą lanką. Tada jis jį sulenkė iš visų jėgų ir užmovė virvę. Tada paėmė porą strėlių ir išbėgo į lauką. Jam tai buvo lyg sapnas, haliucinacija, grynas deliriumas. Audra suintensyvėjo, Juozas stovėjo tik per dešimt metrų nuo užpuoliko ir jo bejėgės aukos, bet vis tiek juos vos įmatė. Jis įtempė lanką ir žaibų blyksnių pagalba nusitaikė. Vėjas buvo stiprus, vandens daugiau nei oro ir jam vimdančiai svaigo galva. Nepaisant to, Juozas susikaupė ir paleido strėlę prievartautojo link. Ji įsmigo jo pilve. Grobuonis suklykė nežmonišku balsu ir iš kart paleido savo auką. Tada atsisuko į šaulį ir jau ketino jį pult, bet pamatęs kad jis jau paruošė antrą strėlę, nusisuko ir pabėgo. Juozas bėgo paskui. Prievartautojas bėgo labai greitai, nenatūraliai greitai. Juozas vis dar įžiūrėdamas menką siluetą, sustojo ir įtempė lanką, bet besitaikydamas prarado savo taikinį. Siluetas pranyko audroje.
Juozas nuleido lanką. Sunkiai kvėpuodamas, jis akylai žvelgė į plėmą audroje, kurioje ištirpo tas demonas. Lietus šiek tiek nurimo ir po truputį akims atsivėrė vis daugiau erdvės. Ten kur jis žvelgė, tolumoje, išryškėjo kalnas. Tas pats kalnas, už kurio atriedėjo ši pragariška audra. Tas pats kalnas, link kurio nubėgo jo užpuolikas. Juozas puikiai suprato, kad tai ne atsitiktinumas.
Jis nusisuko nuo kalno ir atsisuko į ožį. Beviltiškai liūdnu žingsniu priėjo ir atsiklaupė šalia jo. Ožys nejudėjo, tik labai giliai kvėpavo. Nejudėjo net jo akys. Juozas švelniai uždėjo ranką ant jo kaklo ir išliejo itin sūrią ašarą, kuri tuoj pat paskendo lietuje. Ožys nereagavo. Lietus ant jų pylė toliau, karts nuo karto praošė slogus vėjo gūsis ir blykstelėjo dangus. Bet vienas iš tų blykstelėjimų nebuvo žaibas. Aukštai virš jų beplūduriuojantis juodas debesis lyg prakiuro. Pro žaizdą danguje prasiveržė tamsoje kontrastuotas, vilties kupinas saulės spindulys ir nusileido vidury grandioziškai plataus lauko. Juozas norėjo atkreipt ožio dėmesį į šį reginį, bet ožys nereagavo. Šiaip ar taip, tai netruko ilgai. Spindulys be mat pradėjo blankti ir galiausiai išnyko. Tamsa susigražino kontrolę ir lyg keršydama už naglą sukilimą, užpildė orą dar depresyvesnia nuotaika. Audra vėl suintensyvėjo, lietus paaštrėjo, vėjo gūsiai suagresyvėjo ir oras sušalo dar labiau. Juozas pradėjo drebėti iš šalčio, ko pasekoje pradėjo vis įtaigiau įtikinėti ožį atsistoti. Bet ožys nereagavo ir toliau gulėjo, lyg niekada į nieką ir nebereaguos. Juozas jį judino, stumdė ir galiausiai nebeištvėręs jį paėmė į rankas ir sunkiai stenėdamas pakėlė. Ožys nereagavo net ir į tai.
Grįžus į trobą, ožys buvo paguldytas į lovą ir Juozas ant jo net anklodę užklojo. Tada atsisėdo ant kėdės minutei pailsėti, bet staiga susivokė, kaip netikėtai tada buvo užpultas ir tuoj pat atsistojo. Jis pradėjo įnirtingai skenuoti savo tamsią trobą. Jis ieškojo savo kirvio ir kuo daugiau laiko praleido beieškant, tuo jis jautė aitresnį nerimą. Jis gi visiškai beginklis ir vietoj durų skylė! Jis desperatiškai bandė prisimint kur jį padėjo, bet jo galva buvo kaip pieva dabar lauke, pliurzė, gryna pelkė. Židinys buvo vienintelis šviesos šaltinis viduje ir tai beslopstantis ir trikdančiai mirksintis. Žvakės užpūstos arba sudegusios ir vėjo gūsiai neleido uždegti naujų. Juozas kas minutę kaišiojo savo galvą pro duris ir nieko nepamatęs, grįžo atgal ir vaikščiojo nerimastingais ratais, galvodamas, ką daryti toliau. Jis bandė pakelt duris, bet jos buvo baisiai sunkios. Bet net ir sugebėjus pakelt, nebuvo kaip jų įstatyt atgal, net laikinai atremt. Vyriai buvo visiškai išlūžę, o taisymas reikalautų per daug laiko ir energijos. Reikėjo kažką daryt tuoj pat. Praėjus dar kelis ratelius, jam kilo idėja užbarikaduot duris stalu ir kitais baldais. Taip ir padarė. Užbarikadavus ir užkamšius įėjimą, Juozas įdėjo paskutines kelias malkas į židinį ir uždegė žvakes. Trobai nušvitus, Juozas tęsė savo kirvio paiešką. Bent penkioliką minučių praėjo, o kirvio vis dar nerado. Galiausiai jis pasidavė. Saviginai užteks ir peilio, arba dviejų.
Juozas atsisėdo ant kėdės ir pradėjo šildytis rankas priešais židinio liepsnas. Šalia lovoje gulintis ožys vis dar neatsigavo ir tai vis labiau jo neramino. Juozas pažvelgė į jo, jau apšviestą, veidą. Jis pasikeitė. Snukis patrumpėjo, ne daug, bet pastebimai. Akys taip pat pasikeitė, jų vyzdžiai susiaurėjo. Juozas į jas įdėmiai žiopsojo, lyg jos būtų negyvos. Bet jos buvo gyvos. Jis pastebėjo, kad tie vyzdžiai susitraukė dar labiau. Jie jau vos matėsi. Po kelių minučių jie tiesiog išnyko, vietoj vyzdžių liko tik ragenos dryžių susikirtimo vieta. Staiga ožys sukruto. jo tuščios akys pradėjo mirksėti ir energingai sukinėtis į visas puses. Jo kvėpavimas padažnėjo ir jis pradėjo drebėti. Staiga akys sustojo ties Juozo akimis. Juozas net krūptelėjo išsigandęs. Ožys į jį mąsliai paspoksojo bent dešimt sekundžių ir greitai nusuko galvą su baisiu pasišlykštėjimu. Jis pašoko iš lovos ir pradėjo visas drebėdamas vaikščioti į visas puses. Net ne ratais, o tiesiog padrikai. Tai iš vieno kampo tai į kitą, žingsnį į priekį tai atgal. Beslankiodamas, ožys murmėjo nuleidęs galvą ir jo žvilgsnis šokinėjo tai nuo vienos lentos, tai link kitos, tai į kažkokią šiukšlę tai į dar kažkokį skudurą. Nuo kiekvieno jų greitai nusuko galvą su tokiu pačiu pasišlykštėjimu. Jis elgėsi lyg skruzdėlės ropotų po jo smegenis, lyg ant kiekvieno objekto, kad ir kokio mažo, matytų užrašytus žodžius, kertančius tiesiai į jo sielos dugną. Juozas stebėjo visa tai su baime ir trupučiu smalsumo. Kol ožys kraustėsi iš proto, Juozas žvilgtelėjo į lovą ir pamatė ant jos gulintį savo kirvį. Rado, pagaliau jis rado savo kirvį! Bet ožys taip pat. Jis sustojo ir vėl nukreipė savo akis į Juozo ir tada į kirvį, tada vėl atgal į Juozo akis. Ožys stovėjo drebėdamas, bet apart to, nejudėdamas. Taip jis spoksojo bent pusę minutes ir kiekviena sekančia sekunde vis nejaukiau drebėjo. Ir tada jis žmogaus balsu, bet vis dar ožio tonu, ištarė:
- NuUuUuUžudyyk mane!
Juozas krūptelėjo, bet liko vietoj ir nieko neatsakė. Tiesiog spoksojo be žado.
- UuUuUužmuušk mane! – Pakartojo jis sunkiai, šaltai, monotoniškai ir be emocijų, lyg jas visas būtų išeikvojęs šiems žodžiams išspausti.
- Ne... – Pagaliau atsakė Juozas neužtikrintai.
- NuUUužūDYYYK MAaANEe! – Išrėkė jis iš visų jėgų.
Ožys pakartojo šiuos žodžius dar bent dešimt, jei ne daugiau, kartų. Su kiekvienu ištarimu jis žengė po nedidelį žingsnį artyn, o Juozas persigandęs traukėsi iki kol nebeturėjo kur trauktis. Ožys suagresyvėjo, nuleido galvą ir atkišo savo ragus. Tada pakartojo reikalavimą dar kartą ir nesulaukęs teigiamo atsakymo, atsitraukė, įsibėgėjo ir su visom išgalėm tėškėsi į židinį, nuo kurio Juozas vos spėjo pasitraukt. Ožys nesustojo, jis agresyviai žingsniavo atgal, kad gautų daugiau atstumo įsibėgėti. Juozas paėmė kirvį į rankas.
- Kiiirsk! ArbaAa kiiirsiu!
- Nereikia… prašau... – Bandė raminti Juozas.
Ožys įsibėgėjo ir vėl tėškėsi į sieną, nuo kurios Juozas vėlgi vos spėjo pasitraukt. Tada ožys pribėgo ir pasiutęs pradėjo kandžioti jam blauzdas. Natūraliai, Juozas jam spyrė į dantis. Bet ožys nesustojo, jis vis bandė padurt jį savo ragais. Juozas suprato kad ožys nesustos ir neišgis ir nenusiramins ir pakėlė kirvį aukštyn. Ožys stabtelėjo ir pažvelgė į kirvį kaip į angelą besileidžiantį iš dangaus.
- AaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaAaA!!! – Klaikiai klykė ožys su įsmigusiu kirviu kaktoj!
Juozas, permirkęs adrenaline, staigiu truktelėjimu išlupo kirvį iš nelaimėlio kaukolės ir sudavė dar kartą, dar stipriau. Bet kirtis buvo netikslus ir jis jam netyčia ausį nukirto. Ožys klykė toliau ir pasitraukė. Jis bėgiojo po trobą, trankydamasis į sienas ir Juozas bėgo paskui. Taip jiė bėgiojo ir kruvino kambarį iki kol ožys pargriuvo kampe. Juozas vėl pribėgo ir vėl iškėlė kirvį aukštai aukštai. Ožys pakėlė savo subjaurotą snukį ir iš panikos sumekeno „Ne“. Bet buvo per vėlu. Juozas smogė kirviu iš visų jėgų ir pagaliau užbaigė ožio kančias.


  III
Ožio kaukolė buvo suknežinta, ištižusi, lyg maišelis stiklo šukių. Juozas išlupo kirvį ir vėl užsimojo iš psichotinės inercijos, bet susilaikė. Tiesiog nebebuvo daugiau prasmės teršt trobos. Jis suabejojo ar iš vis ji buvo pirmai. Kruvinas kirvis nukrito ant grindų. Juozas žengė kelis nerangius žingsnius atgal ir pargriuvo užkliuvęs už gulinčių durų. Jis neatsikėlė, tiesiog gulėjo ant nugaros ir plačiai atvėręs akis, žvelgė į lubas. Jos buvo vienintelės neaptaškytos krauju.
Taip jis pragulėjo bent pusvalandį. Jis jautėsi suparalyžiuotas. Ant grindų buvo lyg vienintelė vieta kurioje jis galėjo gyventi ir lubos buvo vienintelės į kurias sugebėjo žiūrėti. Jis buvo įsitikinęs, kad jei atsikels, ar bent nukreips akis, jis palūš. Jis jautėsi lyg būtų užkastas iki kaklo apleistam paplūdimy, krante, prie pat vandens. Viena banga priartėja ir atslūgsta. Kita atkeliauja dar arčiau ir vėl atslūgsta. Sekanti nuplauna jo barzdą sūriu vandeniu ir taip pat grįžta į vandenyną. Jo oda spaudžiama tarp smėlio ir jo paties raumenų, kurie nori žūtbūt ištrūkt kuo pirmesni. Jo žarnos virpa, rangioliojasi, kaip gyvatė siekianti to paties. Širdis traiško pati save, bandydama išpumpuoti kuo daugiau kraujo. Jis jaučia, kaip tas kraujas bando plaukti vis aukščiau ir auščiau ir jis jaučia kaip jam trukdo. Slėgis, spaudimas. Jis matė tas bangas, jis matė tą vandenį, jautė jo takumą, jo skonį ir kvapą. Ir jis matė tą galutiniąją bangą. Tą pačią, kurią matė tada kai mirė jo paskutinis vaikas. Ji vis artėjo ir artėjo...
Juozas staigiai atsikėlė ir specialiai, su jėga, pažvelgė į ožio lavoną. Lyg ir viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai... Jis apsivėmė. Su delnu nusivalė burną ir atsistojo. Pravaikščiojo bent porą dešimčių beviltiškų ratų aplink vėmalų balą, nežinodamas ką daryti, kaip toliau elgtis. Baldai ne savo vietose, visur šiukšlės ir sudužę daiktai. Grindys permirkusios vandeniu, krauju ir vėmalais. Oras persmelktas šlykščiai geležiniu kvapu. Kampe guli fiziškai, psichologiškai ir biologiškai subjauroto ožio lavonas. Ir visa tai apšvietė rausva ugnies šviesa, paaštrindama šią klaikiai beviltišką atmosferą. Ir aš dar nepaminėjau demoniškos audros, supančios šią sceną. Pragaras, grynas pragaras! Juozas pribėgo prie barikados, atstojančios duris ir pradėjo ją grubiai ardyti, kaip baisiai iš jo norėjo ištrūkti.
Išsiveržęs į lauką jis įkvėpė porą masyvių oro gurkšnių ir suklupo ant kelių. Juozas pradėjo melstis ir žegnotis. Jis maldavo Dievo atleidimo ir instrukcijų, bet Dievas neatsakė. Ko gero negirdėjo ir nematė jo per šią nelemtą audrą. O gal būt tiesiog nematė prasmės apsireikšti Juozui ir pasakyti jam tai, ką jis pats puikiai žinojo, tik dabar suabejojo. Juozas taip ir racionalizavo tai. Jis atsikėlė ir ryžtingai nužingsniavo atgal į trobą vis murmėdamas „taip, taip, taip“. Bet vos įėjus į ją ir vėl pažvelgus į šią kraupią sceną, jis sulėtėjo, jo ryžtas sumenko. Bet tik laikinai, jis vėl sukando dantis ir atsiklaupė šalia lavono ir paėmė jį į rankas. Bekeliant, suknežinta ožio galva nulinko ir iš jos iškrito bent pusė smegenų. Juozas vis dar tvirtai sukandęs dantis, tvirtu žingsniu jį išnešė į lauką ir paguldė ožį šalia medžio po kuriuo jis praleido didžiają savo gyvenimo dalį. Juozas taip tvirtai buvo sukandęs dantis, kad net grįžo ir paėmė tas iškritusias smegenis į rankas ir nunešė ir padėjo jas šalia ožio. Tada jis paėmė iš trobos kastuvą ir pradėjo kasti duobę po tuo medžiu.
Ir jis kasė ir kasė, sunkiai ir ilgai. Atrodė lyg jis kastų vandenį. Kiekvienas iškastas pliurzės šmotas beveik visas ištekėjo atgal į duobę ir ta duobė, vos atsiradus, iškart buvo pilnai prilyta vandeniu. Tai truko ilgai, valandą, nors gal galėjo trukt ir tris. O gal ir tik dešimt minučių. Jo laiko suvokimas buvo galutinai išdarkytas. Jei paklaustum jo, Juozas negalėtų atsakyt kuri savaitės diena dabar yra ir ar išvis diena. Bekasant, pasidarė akivaizdu, kad kastuvas čia visiškai netikamas įrankis. Taigi, jis pradėjo grėbti pliurzę nuo šalčio drebančiomis rankomis. Bet rankomis kasė jis neilgai, tikrai neilgiau penkiolikos minučių. Visgi, visi turi limitą, kad ir kaip stipriai sukandę dantis būtų.
Sustojus, jis apčiupinėjo savo iškasto baseino parametrus ir nusprendė, kad jų užteks. Tada jis paėmė ožį ir neceremoniškai įmerkė jį į šią balą, paskiau ir jo smegenis. Jos nuskendo, bet ožys tik plūduriavo. „Kokios čia per laidotuvės? Lavonas turi ilsėtis po žeme, o ne pūti balos paviršiuje! Čia aš jį taip tik dar labiau išniekinau, o ne pagerbiau! ”, piktai susimąstė Juozas. Jis grįžo prie savo trobos, apžiūrėjo visur aplinkui ją, bet nerado nė vieno akmens. Tada jis įėjo į trobą ieškoti alternatyvų jiem. Apžiūrėjo viską viską, bet čia vien mediena, o ji neskęsta. Jis žvalgėsi toliau. „O! Metalinės žvakidės! Keptuvės! Ir šį stiklinį degtinės butelį galiu dumblu pripildyt… Kas dar, kas dar? A, šita židinio plyta netvirta, galima ją išlupti, plytos gi skęsta? ” psichotiškai su savim kalbėjo Juozas. Pririnkęs maišelį gelžgalių, indų, sunkių šiukšlių ir dar kažin ko, jis išėjo į lauką. Vis klimpdamas, jis sunkiai nužingsniavo prie kapo ir pažvelgė žemyn. Jis tuščias. Juozas greitai numetė maišą ir atsiklaupė. Įkišo rankas į vandenį ir bent porą minučių ieškojo jame lavono. Gal pats nuskendo? Ne, duobėj rado tik jo smegenis. Ožys tiesiog dingo. Jis pakėlė akis ir su baime pradėjo žvalgytis aplinkui, bet matė tik lietų. Tada staigiai atsistojo ir nubėgo į trobą, užstūmė stalą ant įėjimo ir užbarikadavo jį viskuo ką tik galėjo pajundint.
Jis vėl nerimastingai vaikščiojo ratus kambary. Bet ožio dingimas jo planų nekeitė. Išvaikščiojęs savo nerimą, Juozas juos tęsė. Pirmiausia, jis rado ir įmetė kažkokias padrikas medines lenteles į židinį, nes malkų nebebuvo, o ugnis jame vėl pradėjo slopti. Padžiovė savo peršlapusius drabužius, paltą ir batus priešais liepsnas ir persirengė sausesniais, plonais marškiniais ir kelnėm. Tada suvalgė porą džiovintos stirnienos gabaliukų, daugiau nenorėjo, nors ir beveik nieko nevalgė pastaruoju metu. Atsigėrė šulinio vandens ir kiek dar jo buvo likę kibire, nedaug, supylė į butelį ir tvirtai užsuko. Radęs kiek švaresni maišelį, įdėjo į jį dar šiek tiek maisto ir padėjo jį ant lovos. Tada pasiemė lanką, kiek turėjo strėlių, tą kirvį, peilį ir tvirtą virvę ir visa tai taip pat išdėliojo ant lovos. Jis susiruošė kelionei. Teliko laukti iki kol išdžius batai ir paltas ir jis pats sušils.
Laukimas buvo ilgas. Jam vis vaidenosi, kad kažką neįprasto išgirdo lauke ir jis vis abejojo savo sprendimu iškeliauti. Sėdėjimas ir nieko neveikimas jam buvo skausmingesnis net už tos duobės kasimą plikom rankom. Jo vaizduotė pakriko, jis negalėjo sustabdyti vis pasikartojančio vaizdinio kaip jis sutraiško ožio kaukolę kirviu. Savo mintyse jis buvo priverstas klausytis jo paskutinio „ne“, jo klaikaus maldavimo jį nužudyti, jo nei žmogiško, nei gyvuliško, bet tiesiog nenatūralaus, balso. Jis negalėjo sau atleisti tokio greito ožio noro išpildymo, kad ir kiek jį racionalizuotų. Juozas vis tikrino, vis čiupinėjo džiūvančius drabužius, vis stumdė kėdę ant kurios jie buvo padėti. Tai centimetrą arčiau ugnies, tai milimetrą atgal, kad jų nesudegint. Jis nekantravo kuo greičiau iškeliauti, nepaisant pavojaus. Kad tik nukreipt mintis nuo savęs. Kaltė buvo stipresnė už baimę.
Juozas dar kartelį pačiupinėjo džiūvančius drabužius. Paltas išdžiuvo, bet batai vis dar buvo drėgni. Bet jis tiesiog nebegalėjo ilgiau laukti. Jie vis tiek tikriausiai per minutę vėl peršlaps. Juozas apsirengė paltą, apsimovė batus ir apsikrovė ginklais. Nieko nelaukęs, jis pradėjo ardyti barikadą. Ją suardęs ir nustūmęs stalą, atsistojo priešais išėjimą, kiek įmanoma arčiau jo. Bet pro jį nežengė. Jo širdis, užsimiršus, praleido vieną dūžį ir lyg mėgindama kompensuoti, sekantį kraujo srautą išspaudė su dviguba jėga. Jis vėl suabejojo, šansas menkas ir tikslas toli. Bet jis vėl sukando dantis ir murmėdamas „taip, taip, taip! “, įžengė į audrą.
Pirmas žingsnis, antras žingsnis, trečias žingsnis, o ketvirto nebėra, jis įklimpo. Juozas susinervinęs truktelėjo koją ir ištraukė ją pliką. Batas liko purve ir tuoj pat prisipildė lietaus vandeniu ir tuo pačiu purvu. Jis įkišo pėdą atgal į šlapią batą ir taip jį dar giliau įstrigdino dumble. Jis atsiklaupė ir bandė jį iškasti ir kasdamas vos nepargriuvo. Bet nepargriuvo. Jis sėkmingai ištraukė koją kartu su batu ir dabar pastebėjo, kad jis buvo neužrištas. Juozas nusikeikė ir jį užrišo. Patikrino ir kitą batą. Jis taip pat neužrištas. Juozas vėlgi nusikeikė ir jį užrišo. Jis dviejų metrų nenuėjo ir jau susimovė kaip turi būt! Prastas ženklas. Bet jis ėjo toliau, murmėdamas „taip, taip! Taip! ”.
Sunkiai bet ryžtingai jis ėjo kalno link. Buvo tamsu, labai tamsu ir to kalno net nesimatė. Juozas orientavosi tik padrikais žaibų blyksniais, akimirkai išryškinančiais jo siluetą. Džiovint drabužius buvo tikrai neverta, dabar nusprendė jis. Jie jau permirko skersai ir išilgai. Kas dešimt metrų jis turėjo prabrist pro nepamatytą, bent pusmetrio gylio, balą. Vienoje jų jis net ir išsimaudė netyčia. Lietus pylė lyg iš visų pusių, iš visų kampų, tiesiai į jo veidą. Bet tai nieko nekeitė. Vandens tokioj audroj neišvengsi. Buvo šlapia ir šalta, sunku, slidu ir tiesiog nemalonu. Kiekvienas žingsnis per šią lietaus išminkytą žemę buvo lyg kelionė pati savaime, pilna kliūčių ir netikėtumų. Tai ypatingai slidus plotelis, tai išplauta šaknis ar tiesiog smegduobė. Bet Juozas ėjo toliau ir murmėjo „Taip! Taip! Taip! ”.
Bet ilgai taip murmėti jis negalėjo, tiesiog pritrūko oro. Bridimas per košę atėmė jo visas jėgas. Užkliuvęs už vandens išraustos šaknies, jis pargriuvo veidu žemyn į tiesiai už jos buvusią gilią, purviną balą. Juozas vos joje nepaskendo. Į jo burną ir nosį pribėgo daug purvo ir jis vos juo neužspringo. Išsikosėjęs ir skausmingai išsišnirpštęs, jis atsisėdo pailsėti. Pagal jo nepatikimus apskaičiavimus, jis nuėjo jau trečdalį kelio. Dar nevėlu apsisukti. Dar galima grįžt namo, juos sutvarkyt, išvalyt, sutaisyt, paskiau ramiai pamiegot, atsikėlus gal karštos mėtų arbatos išgert... O po to bus matyt. Galbūt vėl iškeliaut, jei jau taip norėsis, kai pasibaigs audra. Jei ji pasibaigs. Juozas sedėjo ir susikuprinęs šaldė savo užpakalį. Šiais melais savęs įtikint nesugebėjo. Nesibaigs ši audra, nesibaigs kol tas išgama kvėpuos.  Ir nemiegos jis, neužmigs kol tas žagintojas niekins šią žemę ir jos vaikus! Jį reikia nužudyti, subadyti, papjauti, sukapoti! To reikalauja būtinumas ir teisingumas! Ir šie itin retai veikia išvien… Tik taip bus galima toliau gyventi, ramiai ir su ramia sąžine... ir ne tik jam. Pamąstęs, pailsėjęs ir pašalęs, Juozas atsistojo ir toliau nuklampojo kalno link, murmėdamas „Taip! Taip! Taip! ”.
Po kažkiek valandų, net neįsivazduoju kiek, jis pasiekė kalno papėdę. Jis visas drebėjo, vos pastovėjo, jo veidas išbalęs. Jis nejautė pirštų, nei pėdų nei rankų, nei nosies, nei ausų. Net užpakalio, ant kurio bent dešimt kartų buvo atsisėdęs pailsėti kelionės metu. Jis vėl ant jo prisėdo, atsirėmė į pirmą jo sutiktą medį ir susikoncentravo į sąmonės palaikymą. Jei jis čia užmigtų, ko gero ir nebepabustų. Jo galva buvo sunki ir vis linko į priekį ir į šonus. Jo akių vokai buvo dar sunkesni. Dešimčių minučių tarpai pradėjo dingti tarp akimirksnių. Pastebėjęs tai, Juozas atsistojo, bet lipti į kalną pasiruošęs dar nebuvo. Jis ištiesė rankas iš po medžio ir kruopščiai nuplovė jas lietumi. Tuomet pripildė saujas juo ir atsigėrė. Jis vos neužspringo, vos neapsivėmė, vos neužspringo savo vėmalais, koks šlykštus šis vanduo buvo! Lyg srutos, lyg marinuotos žiurkės sultys! Kaip? Kodėl? Kodėl šis lietus bekvapis, bet tokio šlykštaus skonio? Galbūt specialiai? Kad nebijotum paragaut? Ko gero taip ir yra, nusprendė jis. Ši audra tyčiojasi iš jo! Jis išsitraukė stiklinį vandens butelį ir skubiai praskalavo savo burną šulinio vandeniu. Miegoti jis nebenorėjo, tas skonis, tas ... skonis, jis jį galutinai prabudino ir prablaivino.
Pailsėjus bent pusvalandį, jis pagaliau nusprendė lipti į kalną. Žemė buvo itin slidi, todėl kiekvieną metrą jis turėjo prisitraukti laikydamasis už medžių. Užlipęs tik dešimt metrų, jis vėl galutinai išvargo. Netrukus, jis jau turėjo sustot ir ilsėtis prisitraukus prie kiekvieno medžio. Jam vis sunkiau kvėpuoti buvo ir jis pradėjo kosėt tuo baisiu kosuliu, kai atrodo, kad atsilupo gerklės gabaliukas ir jį būtina kosuliu galutinai išlupt. Bet jis lipo toliau. Lėtai, metodiškai, sunkiai, bet ryžtingai. Vienu momentu, kai atrodė, kad jau pasiekė pusiaukelę, nebebuvo šalia medžių, kuriais galėtų progresuoti toliau, o žemė, kaip minėjau, buvo slidi, per slidi. Jam reikėjo grįžti  bent dešimt, tokių nepalyginamai brangių, metrų žemyn iki kol rado kitą kelią aukštyn. Toks buvo lipimas, tokia buvo kelionė, jam atrodė kad prieš kokią savaitę iš namų iškeliavo ar bent prieš porą dienų tai tikrai. Bet jam daug kas dabar rodėsi. Jis lipo toliau. 
Ir jis lipo ir lipo ir lipo, pasiilsėjo ir palipo dar. Užsikabino už vieno medžio, prisitraukė prie kito, atrėmė makaulę pailsint prie dar kito. Pakėlęs ją, jis pamatė blankią rausvą šviesą kiek aukščiau. Juozas sustingo. Jo gerklė norėjo atsikosėti, bet jis jai neleido ir priešinosi visom išgalėm. Galiausiai, vardan kompromiso, kuo tyliau atsikrenkštė. Jis nebuvo pasiruošęs konfrontacijai, toli gražu. Ko gero to kirvio net nepakeltų dabar, ir tikrai niekaip neįtemptų lanko. Nejudėdamas iš vietos, tiesa, nelabai kur ir buvo judėt, jis laukė. Ir laukė ilgai, bent pusvalandį. Jo vaizduotė neleido jam užmigti. Tikslo artumas neleido net prisimerkti. Juozas išsiėmė džiovintos mėsos ir ilgai kramtydamas, ją visą suvalgė, galbūt padės dėl energijos trūkumo. Taip jis pusiau gulėjo, pusiau stovėjo, atsirėmęs į nulinkusį medį. Jis akylai spoksojo į mirksiančią šviesą po keliais medžiais ir lietaus lašuose ir laukė savo grįžtančių jėgų.
Joms sugrįžus, jis atsikėlė ir pasiruošė veikti. Jis kiek galima tyliau užsikaparojo paskutinius kelis metrus ir iškišo galvą virš briaunos. Tai buvo pirmas lygus, horizontalus žemės plotelis, kurį pamatė jis per visą kelionę aukštyn. Už jo buvo dar kalno, bent dvi dešimtys metrų jo. O jo vidury, tiesiai prieš Juozo akis, tiesiai už plotelio, buvo  urvas. Visas švytintis kaip žiburys, prie kurio spindesio prisitaikius Juozo akim, jis įžvelgė jame aitriai plieskiantį laužą.
Jis nuslinko kiek į šoną ir užsilipo kiek atokiau nuo to paslaptingo urvo. Tada nusiėmė lanką nuo nugaros ir sunkiai jį sulenkęs, užmovė virvę. Išsitraukė strėlę ir pusiau ją įtempęs atsargiai prisėlino prie įėjimo. Įtempęs ausis, jis atidžiai klausėsi kas vyksta urve, bet nieko, apart lietaus ir ugnies pleškėjimo, jis nenugirdo. Įkvėpęs du greitus oro gurkšnius, jis atsitraukė ir pradėjo lėtai žingsniuoti šonu iki kol visas urvo interjeras atsidūrė jo akivaizdoj. Tik laužas, nieko šalia, nieko už jo. Jis įžengė vidun. Sėlinant laužo link, jis jautė, kaip jo kraujas gyslose teka vis greičiau ir greičiau. Jis jautė, kad tuoj kažkas atsitiks, kad būtinai jį tuoj pat kažkas kažkaip nustebins, bet jis net negalėjo įsivaizduoti kaip. Kuo toliau jis nužingsniavo, kuo giliau į šitą urvą jis įlindo, tuo stipriau šis jausmas jam smilkinius spaudė. Net nepasiekus laužavietės, jo instinktai pasitvirtino. Iš už jo išlindo putli grubi ranka ir tvirtai sugriebė jo lanką. Juozas staigiai atsisuko ir kita ranka dar staigiau sudavė jam į veidą.
Juozas prarado sąmonę ir nugrimzdo į sapnų pasaulį. Į laikotarpį kada jis buvo jaunas ir dar gyveno su tėvais. Buvo naktis, giedra ir šviesi. Jis nerūpestingai vaikštinėjo po laukus, atokiau nuo namų. Kiek toliau, jis pamatė dar du vaikštinėtojus. Tai buvo tamsiai plaukuoti troliai ar tai dvimetrinės tiesiastuburės beždžionės ar tai, ką amerikonai vadina didžiapėdžiais. O galbūt tai buvo stambūs žmonės, švenčiantys užgavėnes, nes jie lyg ir elgėsi gana žmogiškai. Jie ramiai žingsniavo ir diskutavo, plepėjo apie kažką nesvarbaus. Staiga vienas iš jų sustojo ir atsisuko į Juozo namus, paspoksojo, pamąstė, tada atkreipė kolegos dėmesį į juos ir abu taip spontaniškai nusprendė apsilankyti. Pamatęs tai, Juozas nubėgo namo pirmas ir nerimastingai, su jėga atvėrė duris, kurios atsitrenkusios į sieną, kažkodėl išleido netikėtai silpną garsą. Juozas sustojo ir pažvelgė žemyn. Iš to tarpo tarp durų ir sienos išbėgo katė. Ji nesiskųsdama nutepsėjo į kambarį priešais Juozą, į jį net neatsisukus. Ji atrodė lyg ir sveika, tik kažkiek lyg ir plonesnė ir su nulinkusia dešinia ausim. Bet gal būt tik atrodė sveika, vis gi, net ir suaugęs žmogus, taip stipriai priplotas, neliktų sveikas. Juozas su skaudančia širdim pribėgo prie katės ir norėjo jos atsiprašyt, paglostyt ją, įsitikint ar jai viskas gerai, bet jo dėmėsys nukrypo. Kambary stovėjo jo tėvai, lyg būtų jo laukę ir norėjo jam kažką pasakyt. Jo mama paklausė, ar jis atsivedė draugų ir kaip tik iš viršaus, iš palėpės, kur jo kambarys buvo, pasigirdo sunkūs skubūs žingsniai. Juozas pakėlė galvą, tada ją nuleido ir jau ketino ramiai atsakyti neigiamai, bet staiga jis pajuto baisų slėgį kakle. Jis pradėjo kilti, jį kažkas sugriebė už pakarpos ir pradėjo jį tempti ir smaugti. Tėvai rėkė „kas čia vyksta? Kas čia vyksta? “, bet apart to, toliau stovėjo vietoj. Tuomet atsidarė rūsys ir jame pasimatė krūva rimtų, sodrių, kaimietiškų veidų. Tai buvo čigonai. Jie sugriebė Juozą už kojų ir pradėjo jį tempti žemyn. Taip jis buvo pakabintas, smaugiamas, stipriai tempiamas viršun ir apačion, atrodė tuoj plyš. Tėvai toliau, nejudėdami iš vietos, rėkė „Kas čia vyksta? Kas čia vyksta? “ ir Juozas, persigandęs, bet nė kiek nesipriešindamas, irgi rėkė „Kas čia vyksta? Kas čia vyksta? “...
- Labas rytas, Juozai!
Juozas atsimerkė ir rado save sėdint, atsirėmusį į didelį grublėtą akmenį. Priešais jį buvo laužas, o gal tiksliau krūva žarijų, karts nuo karto išspjaunančių po žiūpsnį liepsnos. Už jų sėdėjo jis, tas demonas, gyvulių prievartautojas. Sedėdamas ant žemės, sukryžiavęs kojas ir atrėmęs savo šlykštų deformuotą snukį ant kumščio, jis sarkastiškai sveikino Juozą su nauja, lyg ir, diena.
- …Kodėl aš gyvas?... –  Atsakė Juozas vos atsipeikėjęs ir atsargiai sugriebė savo maudžiančią nosį. Jis tuoj pat nustebo, kad nebuvo net ir surištas.
- Che che! O kodėl neturėtum būt? – Nenatūraliai pakikenęs, paklausė jis.
Juozas nieko neatsakė. Jis tik atsargiai masažavo savo nosį, lyg jos skausmas būtų vienintelis jam rūpintis dalykas. Galiausiai atkabinęs savo pirštus nuo jos, jis pradėjo vis nerimastingiau žvalgytis aplinkui. Urvas nebuvo didelis, nesukištum jame daugiau penkiolikos karvių. Šalia demono buvo tvarkingai išdėlioti Juozo visi ginklai, lankas, strėlės, kirvis, peiliai. Jie buvo išdėlioti tik šiek tiek arčiau jo, nei Juozo. Ko gero specialiai, kad jis jaustų įtampą, nevalingai planuodamas apie jų pagriebimą. Jis tikriausiai taip demonstravo savo galią, pasitikėjimą savo jėgom.
- Hmmm... Nelabai kalbus, matau, esi. Ar viskas gerai? Kaip jautiesi? Stebėjau tave beklimpstant link manes. Momentais jau abejojau ar iš vis mane pasieksi... Pirštai suledėję, veidas išbalęs, turėtum padėkot man, jei nebūčiau užmigdęs ir paguldęs šalia laužo... Galėjai mirti, ar minimum plaučių uždegimą pasigaut! O plaučių uždegimas žinok ne juokas, daug didžių žmonių ir daug stipresnių už tave, buvo jo paguldyti į ankstyvus kapus…
- Savim rūpinkis! Tu gi bėgioji nuogas po laukus, tokiam šaltyje, ar nebijai jo pats pasigaut? – Sarkastiškai leptelėjo Juozas.
- Ehh! Dėl manes nesijaudink Juozai. Mano organizmas stiprus ir per tūkstantmečius pripratintas prie bet ko. Aš ledynmečius išgyvenau, va ten tai šaltukas buvo, bet net ir tada man jaudintis nebuvo ko... Bet tai nesvarbu, abejoju ar tau patinka klausytis kaip giriuos, che che... praeitis yra praeitis, o ateitis dar neatėjo. Geriau pakalbėkim apie dabartį! Taigi, kaip jautiesi Juozai, taip ir neatsakei, kaip pirštai tavo?...
- Eik tu nachui. – Atsakė jis staigiai surimtėjęs ir su panieka pažvelgė demonui tiesiai į jo nesimetriškas akis.
- Nagi! Juozai! Ko tu taip nemandagiai? Aš tik kultūringai pasikalbėt noriu, o tu čia keikiesi! Negražu, labai negražu!  - Šyptelėjo demonas, nė kiek neįsižeidęs.
- Eik nachui!
- Hmm… Vis dėl to nelabai… Vis dar pavargęs? Gal dar pamiegot norėtum?  - Atsakė jis ramiai, bet jau be šypsenos, į Juozo keiksmus. 
Juozas tylėjo, tik akylai ir su panieka spoksojo. Bet demonui taip pat pritrūko žodžių, todėl jis irgi apsiribojo tik spoksojimu. Tiesa, jis į Juozą žvelgė, be paniekos ir pykčio, jei ką nors ir įmanoma būtų jo iškrypusiame veide įžiūrėti, tai nebent smalsumą. Taip nebyliai bent minutė praėjo.
- ... Kas tu? – Galiausiai prabilo Juozas.
- Aš? Che che, aš esu demonas. Taip, demonas... arba šventoji dvasia, bet čia jau požiūrio reikalas, che che. – Atsakė jis apsidžiaugęs, kad pokalbis vėl prasidėjo.
- Požiūrio reikalas sakai? Tai kad nelabai į dvasią tu man panašus, juo labiau šventą.
- Kodėl taip sakai? Na taip, dvasia nebeesu, mat tapau mirtinguoju. Bet mano darbai vis dar šventi! Aš atlieku šventąją pareigą, pačią švenčiausiąją pareigą! Gyvybei! … Ar tu nesutinki? – Atsakė demonas taip, lyg pats tikėtų savo žodžiais.
- Ką bliat?! Ehh… tai ko tu iš manes nori? Galvojau „kultūringai pasikalbėt“, bet tu tik tyčiojies iš manes! – Supyko Juozas.
- Ne, ne, ne! Juozai, aš nesityčioju iš tavęs, aš kalbu labai rimtai, nors ir su humoru kai kur... Ir aš iš tiesų noriu tik pasikalbėt su tavim... Matai, man nelabai yra su kuo. Aš esu labai vienišas demonas... arba šventoji dvasia, che che... Kiti demonai, kitos dvasios mane atstūmė, išvarė iš draugų rato, kai palikau nemirtingųjų gretas ir kiek draugų, draugelių liko... Su jais nelabai yra apie ką kalbėt žinok... Jie tiesiog per daug žino, per daug supranta, todėl baisiai nuobodūs yra. Jie tik dirba ir dirba ir dirba ir jei apie ką ir kalba, tai tik apie tai, kaip jiem sekasi dirbti. Apie ką gi galima kalbėti, kai viską žinai? Kai viskas aišku ir nėra nė vieno pilnai neatsakyto klausimo? Kokia prasmė? Na taip, kartais pajuokaujam, paišdykaujam, bet tai tiesiog... kažkaip netikra. Tik nesakyk jiem, kad taip sakiau, įsižeis! Nors ką aš čia kalbu... jie nesugebėtų įsižeist, che che... Bet va! Žmonės! Va čia tai padarai, ne veltui Dievas juos myli labiau nei angelus, net labiau nei demonus! Tokie riboti, tokie silpni, tokie durni jūs esat, bet, visgi, gebantys tiek daug! Galbūt būtent dėl to, kad tokie silpni ir durni, che che... Matai, jei Dievas pakelia kalną, tai nieko nereiškia, visiškai nieko! Jei jis jį ir pakelia, tai nebent pažiūrėt ar netyčia nagų žirklučių po juo nepaliko… O galbūt jis tuos kalnus kilnoja figūrai palaikyt, ką gali žinot… Bet tai nesvarbu. Esmė yra tame, kad kad ir ką jis padaro, tai nieko nereiškia, absoliučiai nieko! Nes jis gali padaryti bet ką, belekaip lengvai. Bedieviai šaiposi iš kunigų kartais, klausdami, ar Dievas galėtų sukurt akmenį tokį sunkų, kad pats negalėtų jo pakelt. Ir žinok, gali! Taip taip, pats mačiau kartą, kaip jis asmeniškai atkeliavo į pragarą, prisistatė būtent tokiam bedieviui ir pademonstravo jam tai. Jis sulipdė tokį sunkų akmenį, tiesiai prieš jo akis, tokį sunkų, kad nesugebėjo jo pakelt! Bedievis buvo visiškai apakęs, šokiruotas, bet tada susikaupė, nuryjo seilę ir tada leptelėjo jam, kad jis yra melagis, kad religija melavo, nes jis vis dėl to nėra visagalis, nes negali iškelt šio akmens! Dievas tada šyptelėjo ir paliepė bedieviui nepatraukt akių nuo jo. Tada sugriebė tą akmenį ir iš visų jėgų stenėdamas, paėmė ir iškėlė jį! Ar nenuostabu tai? Che che, įsivaizduok, sukurt akmenį tokį sunkų, kurio pats negali iškelt ir paskiau paimt ir vis tiek jį iškelt! Nuostabu! Bet tai vis tiek nieko nereiškia, tas iškėlimas nieko vertas, nes jis yra visagalis, beribis! Bet va, žmonės! Tokie silpni ir durni būdami, tokie riboti, jei jie pakelia kalną, tai čia jau yra kažkas! Tai jau tada iš tiesų kažką reiškia, ir labai daug reiškia! Čia yra tikroji jėga! Ir žmonės iš tiesų kilnoja kalnus, kiekvieną dieną juos kilnoja! Nors ir yra tokie silpni ir durni! Dėl to tokie įdomūs jūs man ir esat, dėl to ir noriu būt tokiu kaip jūs! – Energingai plepėjo demonas, lyg būtų laukęs tūkstantį metų progos išsikalbėt.
- Palauk palauk... Jei jis tą akmenį iškėlė... vadinasi jis jį galėjo iškelt!
- Ne! Nesupranti! Jis jo negalėjo iškelt, bet, BET!... Jį vistiek iškėlė!
- Bet tai absurdas! Ką tu čia kalbi?! Tai grynas absurdas!
- Aaah, bet galbūt tame ir prasmė? Toks galingas, toks visagalis tas mūsų Dievulis yra, kad net logika po jo padu palūžta, che che! Bet galingas, visagalis, beribis, žinai, nebūtinai reiškia, kad laimingas… Kaip ir minėjau, būtent apribojimai, kliūtys, būtent jos suteikia …tikrumą. Nežinau ar girdėjei, bet jūsų mokslas prasiveržė labai toli šia tema paskutiniu laikotarpiu. Toks Albertas Einšteinas atsirado ir pradėjo labai įdomius dalykus plepėti. Pagal jį, būtent apribojimai suteikia materijai jos masę. Šiaip materialiosios dalelės visos skraidytų šviesos greičiu, bet kai kažkas neleidžia jai taip greitai lakstyti, ji įgauną MASĘ! Įsivaizduoji? Ir ne tik masę, suvaržymai jai atveria laiką ir net erdvę dar! Ar ne nuostabu? Įsivaizduok, jei ta dalelė yra niekieno neribojima, tai jai neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Po jos gimimo iš kart seka mirtis ir absoliučiai nieko tarp šių! Beveik galima teigti, kad tokia dalelė iš vis neegzistuoja… Na, gal tiksliau, kad tai dalelei niekas neegzistuoja… Yra skirtumas ar ne, tai čia jau taip pat požiūrio reikalas. Labai protingas tas Einšteinas, labai išmanus, bent jau palyginus su visais kitais žmonėm, che che. – Demonas toliau plepėjo, energingai liejo žodžius be saiko, kaip religinis fanatikas, brangų brendį į tualetą. – Aaah, žmonės! Kaip jūs man patinkat, kaip aš jus myliu, kaip gerbiu! Tris šimtus metų Dievo maldavau, įsivaizduoji, TRIS šimtus metų, kad jis man padovanotų tai, ką padovanojo jum! Gyvenimą …tikrumą! Gravitacijos pojūtį! Che che, jam labai nepatiko mano zyzimas, mano nepertraukiamas kabinėjimasis, oi, kaip baisiai užpisau aš jį, che che che! Bet galiausiai, po trijų ŠIMTŲ metų, jo širdis suminkštėjo ir jis išpildė mano norą! Ačiū Dievui! Ačiū Dievu! – Šūkavo jis aukštai į dangų iškėlęs rankas ir veidą. – Jis suteikė man kūną... Na, patį grubiausią ir šlykščiausią, kokį tik sugebėjo nulipdyt, bet KŪNĄ! Ir kaip aš myliu savo kūną! Kiekvieną jo deformaciją, kiekvieną iškrypusią jo liniją, kiekvieną randą, apgamą ir spuogą! Keista man iš tiesų stebėt jus kartais. Vaikštot visi apsirengę prisirengę, net vasarą! Lyg gėdytumėtės savo kūno, lyg turėtumėt ką slėpt. Nuplėštum staigiai kam nors drabužius viešumoje, tai klyktų, lyg odą būtum nulupęs! Keista, baisiai keista... Aš taip savo kūrėjo neįžeidinėju! Aš didžiuojuosi savo kūnu, vaikštau nuogas ir pasistiebęs! Demonstruojuosi visiem kas tik turi akis... deja nelabai kam yra šiose vietovėse demonstruotis, o jei ir atsiranda, tai iškart klykia ir bėga... Baisu! Pripažink Juozai, labai nedėkingi padarai esat. Vis skundžiatės ir skundžiatės… “Oi kaip baisu, kaip sunku man gyventi, tėvai pasikorė, o vaikai pasiskandino, brolis nusišovė, o sesuo nuo griovio nušoko! Bulvės supuvo, degtinė surūgo, karvė paspringo, avys pabėgo! ” Fui! Bet kojos tai nesulūžo, rankos tai nenukrito! Eik, šok, sukis ratu, mosikuok tomis rankomis ritmingai ir dainuok! Ko čia skundies?... Eh atleisk, jau nusišneku, baisiai nusišneku, che che, nepyk. Visgi geriau šnekėt ir nusišnekėt, negu tylėt ir liūdėt, nemanai?
- hm. – Sumurmėjo Juozas, neturėdamas ką atsakyt. Jis tik niūriai sėdėjo ir klausėsi.
- Bet žinai kas man labiausiai patinka su šiuo kūnu? Tai, kad galiu jį prarasti ir niekada nebesusigrąžinti, kad galiu mirti! Tai padaro jį tikrą, vertingą… tai jam suteikia MASĘ. Tai suteikia svarbą, vertę kiekvienam pasirinkimui, eiti šen ar ten, daryti tą ar aną… Kai pašovei mane tada su ta strėle buvau baisiai persigandęs! Jaučiau kaip ji drasko mano vidurius bebėgant. Kraujas liejosi ir į vidų ir į išorę ir jau galvojau jo nebesustabdysiu… Oi, kaip persigandęs buvau! Kokia įtampa, kiek adrenalino! Grįžęs ir sutvarkęs žaizdą, vaikščiojau ratais, kaip išprotėjęs, vis murmėjau keiksmus ant tavęs. Oi, kaip įniršęs buvau! Galvojau “Kaip jis drįsta?! Kaip tas išgama drįsta kliūdyti man mano pareigą atlikti?! ” Vis galvojau kaip tau atkeršit ir patikėk, daug ką buvau sugalvojęs, che che! Ir kai sužinojau kad artinies link manęs, mano nervai jau buvo atslūgę, bet, BET, noras atsilyginti dar ne… Taigi… Kaip lietus? Che che che, gal netyčia paragavai? Kaip skonis? Che che che – Jis nevaldomai kikeno, bet Juozas nieko neatsakė. – Che che che, taip ir galvojau kad paragausi! Kai jau buvai netoli, paprašiau draugelio kad į debesis primyžtų, che che che! Kaip mes žvengėm, kai tu žiaugčiojai ir spjaudeisi, che che che!... Tikiuosi, per daug nepyksti dėl to, che che, visgi, galėjau sugalvoti ir ką nors mažiau subtilaus, nes žalą man didelę padarei… Na, bet viskas gerai kas gerai baigiasi. Aš ant tavęs nepykstu dėl tos strėlės, noriu, kad žinotum… Priešingai! Aš iš tikrųjų niekada nesijaučiau toks gyvas, kaip tada, kai buvau taip arti mirties! Visas tas jaudulys, baimė, pyktis... šios emocijos, kokiom sodriom spalvom jos mano gyvenimą nuspalvino! Tai man priminė kodėl aš apskritai norėjau tapti mirtingu! …Bet ir nedėkosiu aš tau, neduok Dieve, sugalvosi dar ką nors tokio iškrėst, che che! Eh! Bet ką aš čia, vis plepu ir plepu be saiko apie save! Jau galutinai užknisau su savo pezalais tikriausiai, che che... Atleisk, aš tik menkas, durnas ir nesupratingas demonas ir man jūsų manieros sunkiai įkandamos. Aš noriu elgtis tinkamai, bet žinai, čia sunkus mokslas, elgtis tinkamai... daug praktikos ir žinių tam reikia! Nu gerai, patylėsiu, atleisk, atleisk... Gal būt ir tu nori išsikalbėti? Mielai išklausyčiau. O gal būt paklaust ko nors norėtum? Vis gi, ne kiekvieną dieną pasitaiko proga su demonais paplepėti, che che.
- …Tai jau nebe šventoji dvasia? – pagaliau prabilo Juozas.
- Eeeh… Koks skirtumas? Jokio! Demonai, angelai, gėris, blogis, tai tik dvi monetos pusės, tos pačios monetos!
- …Ožys su tavim nesutiktų… stirna taip pat. Ar nekelia tau abejonių tai, kaip lengva tuo tikėti, ar net nekelia tai įtarimo?
-  Juozai! Taigi tu juos užmušei, TU juos užmušei! Stirnai kas galvą nupjovė? Tu! Ir kam? Kam tu jos galvą nupjovei? Ir kas ožio kaukolę suknežino? A? Vėlgi, TU! – Energingai gynėsi demonas, kažkodėl vis žvilgčiodamas virš savo pašnekovo.
- …Jei nebūtum taip baisiai jų psichiškai subjaurojęs, man nebūtų reikėję jų žūdyt! …Dieve mano! Supistas degradas! Tu juos išpisai! Tu juos išžaginai taip bjauriai, kad  net, kad net… Jie maldavo mirties! Stirna puolė mane, žinodama kad mirs! Ožys kartojo ir kartojo, vis maldavo, kad užbaigčiau jo kančias... – Juozo balsas prakiuro, akys net sudrėko. - ... Monetos pusės, bliat!
- Na... jei netrukdytum, jei būtum leidęs man pabaigt savo darbus, nebūtų tokie brokuoti tie mano dirbiniai išėję... – Pasakė tai demonas, puikiai suprasdamas, kaip tai turėtų skambėt Juozui ir dėl to vos laikė savo gerklę nuo besibraunančio juoko.
- Kokius dar bliat darbus, demone?! Ir kur tu čia vis žvilgčioji, bliat?
Juozas atsisuko ir pakėlė akis. Tiesiai už luito, į kurį jis buvo atsirėmęs pokalbio metu, stovėjo du dideli mediniai kryžiai, iš kairės ir iš dešinės. Bent trijų metrų aukščio, iki pat lubų. Jie buvo sukalti iš padrikų, netiesių, belekokių rąstų ir šakų. Ant vieno iš jų buvo prikaltas dekapituotos stirnos lavonas. Taip, tos stirnos. Jos letenos buvo prikaltos storais, surudyjusiais vinimis. Ant kito kryžiaus buvo prikaltas ožys. Jo akys buvo pageltusios ir patinusios, jos kraupiai kyšojo iš jo sudužusios kaukolės ir buvo lyg tyčia nukreiptos tiesiai į Juozo pakaušį.
Bekalbant su demonu, Juozo veidas buvo įtemptas, visi jo raumenys net trūkčiojo. Bet atsisukus dabar į nukryžiuotusius ir pamačius tiesą, jie staiga atsipalaidavo. Net dantys, kurie griežėsi vienas į kitą, kaip viduramžių armijų linijos, dabar atsitraukė pailsėti ir atgauti kvapą. Jis tuščiai žvelgė aukštyn bent porą minučių, atrodytų, net nesuprasdamas į ką žiūri. Bet jis suprato ir suprato puikiai. Jis nesuriko, nei susiraukė, nei išsišiepė, tiesiog sustojo. Visos emocijos, pyktis, panieka ir gedulas, jos užaugo iki pat lubų, bet kartu ir atsitraukė toli toli, į Juozo sielos gelmes... arba į jo vidurius.
Jis atsisuko atgal į demoną, bet į jį net nežvilgtelėjo. Jo dėmesys prilipo prie skaisčiai raudonų žarijų, virš kurių jis lėtai ištiesė rankas. Demonas nustebo, ne tokios reakcijos jis tikėjosi. Ko jis tikėjosi, tai pykčio priepuolio, staigaus mėginimo pagriebti ginklus ar bent jau šiurkščių komentarų. Gal būt būtent dėl to tokią sceną jis ir sulipdė? Galbūt norėjo dar adrenalino, galbūt dar juo nepasisotino? Bet praėjo tik kelios minutės, o jo rankose glūdi visos minutės pasaulyje. Demonas akylai stebėjo Juozą ir laukė iš jo kažko staigaus, kai kurie jo raumenys net drebėjo iš jaudulio. Bet Juozas toliau tylėdamas sėdėjo ir ramiai šildėsi rankas.
- ... Nieko? Nieko nepasakysi? Taip ir toliau tylėsi? Juozai, kalbėk su manimi! Bent apkeik mane!... Eh… Ar nenori manęs paklausti, kodėl aš darau, tai ką darau? Kaip įsivaizduoju, tai didžiausia mįslė okupuojanti žmonių protus… Ehh! Nu ir būk toks!
Taip tyliai praėjo dar bent minutė. Demonas buvo nerimastingas, vis muistėsi ir kaitoliojo sėdimąją pozą. Nebeištvėręs, jis vėl prakalbo.
- Žinai, aš tai darau, dėl jūsų pačių labo... Na, ne specifiškai dėl JŪSŲ... bet gyvybės labui! Taip taip!... Ar tu bent klausaisi manes? Eh! Nesvarbu! …Juozai! Ar tu manai, kad aš gyvūnus prievartauju šiaip sau? Nes man tiesiog patinka tai daryt? ... Nu taip, man patinka tai daryt, aš jaučiu dideli malonumą, artumą... Bet tai tik priedas! Tai ką aš darau, yra mano darbas! Mano pareiga!... Kiti demonai, būdami bekūniai ir dėl to beribiai, jie aišku dirba subtiliau… Įvariau… tiesiog kitaip. Bet, jie iš esmės daro tą patį. Jie kelia skausmą, kuria kančias, tvirkina kiekvieną padarą iš visų kampų ir visomis pozomis... Aš tuo tarpu, kadangi turiu kūną ir dėl to nesu beribis, man pasirinkimų daug nėra... Ir „bjaurus žaginimas“, kaip išsireiškei, man yra efektyviausias kelias, atlikti tai, ką turiu atlikti!... Pripažinsiu, kažkaip keistai, neįprastai man gaunasi… Rezultai ne itin natūralūs, bet viršininkai dėl jų dar nesiskundė… Hmm… Vis dar tyli? Tikrai neįdomu tau, kokia viso to prasmė? Tu net nežiūri į mane! Juozai! Alio! …Aaaah! Matau ką darai! Testuoji mano charakterio tvirtumą! Manai, kad aš čia plepu dėl savęs. Kad aš tik bandau pateisint savo poelgius, nes pats neesu įsitikinęs jų teisingumu, būtinumu, reikalingumu ar dar bliat nachui kažkokiu bybiškumu?! Kad kaip kokia susigėdusi kekšė bandau išlipt iš dugno tavo akyse!? ... atleisk... Tos emocijos, che che... Ne, Juozai! Ne dėl to! Aš kalbu, nes noriu, kad suprastum! Kalbu, nes man tiesiog užpiso jūsų nesupratingumas ir nedėkingumas! Mes darom tai ką darom... aš darau tai ką darau vardan progreso! Taip! Vardan progreso! Jei nebūtume mes pisę beždžionių, jos ir būtų likusios TIK bedžionėmis ir jei netvirkintumę žiurkių, nebūtų net ir tų supistų beždionių! Ar supranti, Juozai, ką aš tau sakau? Mes siekiam tobulumo, aukščiausio kalno viršūnės! Ir kad ją pasiekt, reikia prievartos, reikia JĖGOS, reikia stumt ir badyt gyvybę su šakėm, tempt ją už kaklo su spygliuota grandine, nes be to ji tik gulės ant sofos, masažuos savo kiaušinius ir nieko neveiks! Galvoji tikriausiai „kam ta viršūnė, gerai ir čia“, bet nebūtų net to „čia“ be mūsų pastangų! Nieko nebūtų! Jūs net rato, supisto RATO, neturėtumėt jei... Eh... Ar tu bent įsivaizduoji kiek reikėjo mums dirbti, kiek laiko mes sueikvojom, talžydami vienam urviniui per pakaušį, kol tam dalbajobui galiausiai daėjo ratą išrast? Abejoju! Mus taip užpiso tai, kad kai supratom jog ta rato idėja niekaip neatkeliaus į amerikas, mes tiesiog pasakėm „bybį dėjau! Apseis! Tegul atplaukia europiečiai ir tegul jie juos aptalžo! ”… - Demonas kalbėjo itin grubiai ir piktai, vietomis net šūkavo, bet Juozas nereagavo, jis tik spoksojo į žarijas ir šildėsi rankas.
- Nieko nebūtų, niekas nevyktų, niekas niekur nekeliautų, be PRIEVARTOS!... Eh… Suprantu aš tave, sunku tai pamatyt. Tu žiūri į merdintį ir iš skausmo besivartaliojantį gyvulį su paleistom žarnom, bet matai tik jo skausmą. Sunku pamatyt ką nors kitką, nes tos žarnos taip akis bado. Bet tai tik detalės, Juozai, tik dalis, bet būtina dalis! Ar būtum radęs jėgų užlipt į šį kalną per tokią audrą, jei nebūčiau padaręs to, ką padariau? Ar būtum radęs tam drąsos, jeigu nebūtum patyręs to, ką patyrei karo metu? Ne! Jei tavo gyvenimas būtų „idealus“, nebūtum paragavęs nei lašo kančios, nebūtum užmatęs net vabzdžio mirties, nebūtum patyręs nei alkio nei troškulio, koks žmogus dabar būtum? Ar iš viso žmogus būtum? NE! Tu būtum šliužas, blogiau nei šliužas, nes tavo šliužiškumui palaikyt daugiau maisto reiktų išvaistyt! Juozai, kiekvienas tavo raumuo yra tik tiek tvirtas, kiek buvo priverstas sutvirtėti! Tu žiūri į tą stirną ir matai tik aplinkybių auką, sugadintą ir sužalotą visais įmanomais būdais. Bet tu nematai pačio svarbiausio dalyko! Ta stirna, TA stirna yra vienintelė stirna žemėje, kuri mirė GARBINGAI! Tai jau kalno viršunė! Ne aukščiausio kalno, bet aukščiausio, į kokį tik įmanoma stirnom užlipt ir jei ne aš, ji jo viršūnės pasiekusi nebūtų!
Ir taip demonas aiškino, teisino ir šūkavo. Kiekvienu sekančiu sakiniu kalbėjo vis garsiau ir vartojo vis daugiau keiksmažodžių. Jis aptarė darvinizmą, reliatyvizmą ir lygiai pusę krikščionybės. Savo teiginiam išspjovė visus paviršiuję plūduriavusius pavyzdžius ir analogijas. Ir galiausiai jis prakalbo apie ožį. Bet daug apie jį pakalbėt nespėjo. Juozas šiuo momentu pagaliau pakėlė akis. Demonas nustebęs sustojo sakinio vidury ir lyg pabudęs iš itin neramaus miego, pažvelgė į jas su savojom. Šis demonas su žmogumi kalba ne pirmą kartą, ko gero net ne pirmą šimtąjį, bet niekada gyvenime jis nėra matęs tokio įniršio, tokios paniekos ir kraugeriško įtūžio, kaip dabar, Juozo akyse. Ir niekada nebepamatys. Tos akys taip sutrikdė demoną, kad jis net nepastebėjo, kaip Juozo rankos akimirksniu panėrė į nuo karščio švytinčias žarijas ir išnėrė su sauja jų. Dar nesibaigus tam akirmiksniui, tos žarijos jau pradėjo deginti demono veidą. Karštos dulkės, pelenai pateko į jo nosį ir akis. Demonas, neapsakomai kraupiai klykdamas, įnstinktyviai sugriebė savo veidą ir su kita ranka mosikavo padrikai prieš save. Sekančiu akimirksniu Juozas pašoko iš vietos ir sugriebė peilį. Užšoko ant gyvulių prievartautojo ir su degančia ranką pradėjo jį iš visų jėgų badyti. Dešimt dūrių į pilvą, demono ranka uždengė pilvą. Dešimt dūrių į kaklą, ranka uždengė kaklą. Ir taip Juozas badė aklą demoną be saiko, kuris jau su bent šimtu kraujuojančių žaizdų, vis priešinosi, vis klykė. Demonas rėkė ir keikėsi gargaliuodamas krauju, vienas keiksmas pertraukė kitą jo vidury ir dar kitas jį. Bjaurūs, agresyvūs, bet bereikšmiai skiemenys aidėjo urve kartu su besitaškančiu ir besiliejančiu krauju. Juozas taip pat kažką rėkė, bet ne ką prasmingesnio. Ir vis priešinosi ir priešinosi jis, kaip ir dera tokio statuso padarui. Jis vartoliojosi ir šliaužiojo, muistėsi ir spardėsi, o Juozas jį vis badė ir badė ir badė. Bet neilgai trukus, jau bent su tūkstančiu skylių, demonas išseko. Jis muistėsi vis lėčiau ir lėčiau ir galiausiai jis numirė.
Juozas nustojo badyt lavoną, bet ne dėl to, kad suprato, jog nebėra prasmės, jis sustojo, nes pats galutinai išseko. Jis atsistojo ir nužengė kelis žingsnius atbulomis, kad deramiau apžvelgtų savo kūrinį. Demono praktiškai net nesimatė, žaizdų jo odoje buvo daugiau nei pačios odos ir kraujo buvo daugiau nei pačio demono. Ir pats Juozas buvo visas raudonas ir urvo grindinys taip pat. Belėtinant jam savo kvepavimą, jo rankos pamažu pradėjo kaisti. Skausmas kantriai laukė iki kol Juozas padarys tai ką reikėjo padaryti, bet tai padarius, laukti nebegalėjo. Greitai tas deginantis skausmas tapo nepakeliamu ir atrodė lyg rankų iš tų žarijų jis niekada ir neištraukė. Peilis iškrito ant žemės ir paskendo baloje kraujo. Juozas desperatiškai norėjo atvėsinti savo rankas lietuje ir išbėgo iš urvo.
Bet lietaus nebuvo. Juozas pakėlė savo skausmingai primerktas akis. Jas akino šviesa. Ji prakiurdė dangų, it kardais, tūkstantyje vietų ir juodų debesų likučiai bemat pradėjo tirpti aplink žaizdas. Jo akim pagaliau prisitaikius, dangus galutinai pragiedrėjo. Nuo kalno viršūnės aiškiai matėsi šios audros padariniai. Visas laukas buvo rudas. Visur vien blizgančios balos, kai kur net ežerai sutekėjo. Šen bei ten, guli po nulūžusį medį ar pasišiaušusį krūmokšnį. Iš čia jis matė savo trobą, ji atrodė lyg žaislas netyčia įmestas į lauko tualetą. Prireiks bent metų laukams pamiršti tai, kas čia įvyko, Juozui sutvarkyti trobą ir atstatyti tvartą, ir jam galiausiai išmokti kaip ramiai užmigti.

Lukas Nemikšis 2021