Iš „Šklėrių raisto“ – 15)

Daug žodžių.
Scenų per mažai.
Ši nuojauta alsuoja šiaure.
Šaltoka. Net šiurpu
Po visą žemę šliaužioja keliai
bet ne žmogaus šliaužti;
žmogus, pakilęs ant dviejų,
kojų pėdom įsimina giliau į žemę,
atrodo it irklai vandenyje.

Maniau, kad sudėtinga man nebus –
paleisiu irklus
ir vėl pradėsiu šliaužti
Deja, užburtas jau
o ir irklai – nebe arkliai.

Nesugebu pabėgti nuo savęs.
Dangus arčiau prie rankų, kojų nusileido.
Dėl ko jis taip – net nežinau,
bet suprantu,
kad mano laikas nepraėjo;
į kūgį kraunamas kaip šienas –
neatiduodu nieko, kas iki manęs,
kas iki piršto, surasto oloj,
iki pradžios, iki pat Dievo.

– Kaip sekasi?

Nereikia belsti į duris.
Pakanka skambtelėt į smegenis,
kai išgirsti:
– Sveiki, šiliniai!
Pasaulis klauso, stebi jus
ir džiaugiasi, kad Dievas su Jumis.

Ir tiek pakanka,
kad nemokėtum susivokti.
Mygtukų daug paskambinti į smegenis.
Budėjimų prie jų,
kantrybės –  ne mažiau,
tačiau kaip įtikėti sau,
kad Dievas su mumis,
nors ir tylos kasdieną
vis daugiau išnokstančios
po visą šį nelengvą dzūkų kraštą,
Net traukiniai nutilę,
geležinkelio likučiai surūdiję.
Nutolo Gardinas,
kuris triskart arčiau negu lig Vilniaus
ir Golius Varnas nekrankia į miško tylą.
Tik melskis, tik sapnuok...

O kaip maldoj,
kaip sapnuose išnoksim ryt, poryt,
atrodo, irgi niekas  jau nežinom
nes jau nėra,
kurie galėtum šitaip pasapnuoti.
Dangus per daug arti
išeiti ir atgal negrįžti
-------------___________-----------
b. d
Jonas Tertelis                               
Nelengva būti savimi savam laike, išgirst save, girdėti kalbančius kitus. Senam Šklėrių,  Dūbo  ir Piesčių Raiste, užaugę medžiais senolių skubantys takai, kuriais beždžionės jokios neateis...