„Katya…“

Nuoroda kur galima rasti daugiau tekstų: https: //asstengiuosiwordpress. wordpress. com/2021/02/28/katya/


Dabar tu padugnė…

Maždaug taip prasidėjo Katyo’s kelionė pamaskvės skverais bei užkampiais.
Nepadėjo nei šeima, nei visos gyvenimo jai suteiktos dovanos.

Bet apie viską nuo pradžių. Katya sutikau anoniminiuose pokalbiuose. Mus greit susiejo sarkazmas ir filosofija – na ir dar pomėgis narkotikams – tik aš juos „skaičiau“, o ji vartojo.

Kaip teigė pati Katya, visuomet buvo pirmūnė, kuriai nereikėjo skatinimo.
Visada sugebanti laiku atlikti paskirtas užduotis, maloni, mandagi, ir nors konfliktų su tuometine pamote niekada netrūko, ji buvo tikras mažasis „Papos“ pasididžiavimas.

Bėgant metams Katya suprato, kad buvo apdovanota ne tik aštriu liežuviu, bet ir nuostabia barbiška išvaizda.

Mamos genai, – kaip teigė pati.

Bet paauglystėje nutiko kažkas baisaus. Kažkas, ko visuomenė nesupras. Katya atrodė graži net ir Papa’i…

Po visko vienatvė atrodė begalinė.
Kad ir kur slėptumeisi nuo savo minčių – nepabėgsi.
Kaip cerberiai persekios, kol įspraus į kampą.

Aš palūžau, – teigė ji. Radau pagalbą netinkamose rankose.

Heroinas, opiumas, kokainas, vodka – narkotikai, padėję man jaustis vėl laisva nuo prarastos vaikystės naštos. Pašaliniams atrodžiau jauna, graži, stipri, tačiau niekas nematė tos vidaus tuštumos, tarsi visi judėjo pirmyn, o aš likau užstrigusi momente.

Tačiau nepaisant savaitgalių praleistų vakarėliuose, kartais svaiginantis iki komos… Du kart…. Katya sugebėjo baigti psichologijos magistro studijas, kaip baigiamąjį darbą rašydama apie depresiją.

Lektoriui darbas buvo nuostabus. Toks autentiškas, stilistiškas, gal šiek tiek lyrinis, tamsus… Sutvertas sėkmei, kaip ir pati Katya.

Visgi depresija baigiamuoju darbu nesibaigė. Su ja teko kovoti dar ilgai.
O labiausiai tai apsunkino visuomenės požiūris:

-Matai, - sako ji. Narkomanai visuomenėje yra kaip zombiai ieškantys sekančios dozės. Tai viskas, aplink ką sukasi ju gyvenimai. Tačiau tai nėra tiesa – net ir vartodami narkotikus mes sugebame suprasti, kas yra gera ir bloga, kas teikia naudos ir kas ne, panašiai kaip ir funkcionuojantys alkoholikai. Tiesiog vienus mes uždarome, o kitus bandome išblaivyti.

Pažvelkite į istoriją, sąrašas žmonių vartojusių sunkius narkotikus ir pasiekusių aukštumas, yra ilgas.
The Beatles, Rolling stones, Lil Wayne…

Na, o jeigu ignoruosime roko ir Holivudo žvaigždes dar yra ir William Wilberforce – 19 a. filantropistas, kuris pabaigė vergiją britu imperijoje. Carl Sagan – astronomas, fizikas, parašęs per 60 knygų apie kosmosą bei nuolatinis žolės rūkytojas. Ai ir kaip dėl modernios psichoanalizes genijaus, Sigmund madafucking Freud? Suvartojęs daugiau kokaino negu Laplandija matė sniego.

Taigi narkotikai nepavertė jų nenaudingais visuomenės piliečiais. Dauguma netgi teigia, jog tokie narkotikai kaip magiški grybai ar žolė, juos nuramindavo ir atverdavo akis.

– Tuomet, kodėl? – klausia Katya – visi narkomanai generalizuojami siekiant juos pateikti kaip blogio sėklą, kurią reikia žūt būt uždaryti. Mes įmetam juos į kalejimus, kur jie praleidžia dieną iš dienos su tokiais pačiais atstumtaisiais, tuomet mes jiems suteikiame nusikalstamumo įrašą tam, kad jie negautų darbo, na o galiausiai stebimės, kodėl išėję į laisvę jie vėl vartoja??

O dar nepamirškime ir „sheiminimo“ kultūros, prisidedančios prie narkomanų grižimo prie senų įpročių. Juk jeigu kartosi žmogui – tu šiukšlė, padugnė… Neilgai trukus jis pamažu pradės tuo tiketi. Na, o kai tavim atsikrato visuomenė, nėra nieko kito, kaip ištiestomis rankomis bėgti atgal į narkotikų rankas. Jie vadino tave padugne, na padugne tu ir tapai.

Nepaisant visko Katya šiuo metu turi mažą butelį Maskvoje ir gyvena kartu su vaikinu padėjusiu jai suprasti – gyvenimas nėra tik narkotikai. Žinodama tai, ji jaučiasi laisva ir tokia norėtų likti visą likusį gyvenimą.

Na o ateities kartoms:

– Medžiaga kontroliuoja tave, o ne tu kontroliuoji medžiagą. Todėl laikina iliuzija niekada nebus realybe -tai taps tik bevaisiu košmaro kartojimu.

…