Kažkas dabar Smiltynės kelte.
Kažkas nuo Juodkrantės link Nidos
artėja ir taip gimdo kaltę,
kažkas visur kitur – dabar pavydūs...
Įklimpti į pavydą – nuodėmėn.., tai
tik būvis, bet jis veidrodinis,
jame greit pasikrauna elementai,
tada prasideda minčių skerdynės
ir blogis gėrį pjauna dalgiais,
ši jų kova yra kova dėl laisvės,
visai kitaip jie dėl paviršių elgias,
po to jau vėją burėse laivais ves
į vėtrunges, į plaukus ir į kopas,
tars pusbalsiu, šiltai, negreitai
žodžius, namie nereikalingus, o pas
draugus – kaip tik, labai gerai tai,
nes ir atsakymai tokie aptakūs,
kad iš kalbų prapuola rakštys,
iš tų kalbų, juose neišsitekus,
pabėga laisvė, durklui makštys
tik paprasčiausias miegamasis,
ir žodžiai – metas grįžti vėl į keltą –
neturi šilumos, neturi masės,
į jų skambėjimą vinių prikalta.