Iš „Šklėrių raisto“ – 8)

Ar žino kas,
kaip kuriasi sapnai?

Girdėjau sekant pasakas,
bet... pasakas –
pasikelia prie jų dangaus
ar pragaro žiupsnelis
ir žaidžia į šviesos ekraną,
įslydusį po vokais
užmerktų akių:
– Matyk, žmogau.
Patinka? Džiaukis!
Nepatinka? Iškentėk!

Žvalgaus po likusį save,
dairaus po buvusį, išmėtytą griuvėsiais –
kažin, jeigu surinkčiau juos atgal,
sukraučiau ten, iš kur iškritę,
kas būčiau?
kaip atrodyčiau šiai dienai?

– Manai, kad taip įmanoma?

Jeigu rimtai, tai – ne.
Nebent dabar, netyčia
slystelėjus mintimi
regėdamas, kaip Konferansjė̃
suskubo į bažnyčią
persižegnot mišiomis.
Betgi ir vėl:
iš kur Šklėrių raiste bažnyčia?
Ar nesapnuoja jis?

– Kas ieško – būtinai suras.

                  (Taip čia suskato Atmintis prabilti)
                         
      Aš
Sveikutė!  Dievas su mumis
   
    Atmintis
Norėjai pasakyti – buvo?

      Aš
Kodėl – norėjau?   

      Atmintis
Ką tau Kalbėt? ir kaip?
Visiems dievams tarnyba ne lengva,
bet žmogui patarnaut sunkiausia.
Gal pakartokime kai ką
iš jubiliejumi, deja,
nepažymėto laiko.
Dešimtmetis jau nugulė dar prieš metus
vienuoliktieji irgi nukulniuoja,
kai nieks neaiktelėjo net
kaip laikosi Miškinis, buvęs Dievas.
Štai kad ir tu?
Kad ir dabar?
Labai nerimta klausti
kaip kuriasi sapnai,
kuomet netgi dangus be jo,
Aukščiausiojo.
Todėl štai ir sakau -
surast bažnyčias raistuose lengviau,
negu ateit prie Dievo.   

      Aš
Betgi tuomet ir jos – be jo.
Kam reikalingos, jeigu taip?
Ar kad Miškinis vėl Aukščiausiuoju pataptų?

    Atmintis
Štai ta scena.
Klausyki jo, klausyk savęs
beje, iš kovo mėnesio
šio amžiaus dešimtųjų (2010-03-06)
     
      Aš.
Po kojom darėsi  karščiau
it kas (gal pragaras?)
įpūsti dumplėmis mėgino žarijas
o aš, kaip anuomet pats sau –

                Ar suvokia, kas šitą laiką,
                Kuomet į sceną Viešpats žengia?
                Bet argi žengia? Kas jį regi?
                Juk scenoje tik jis, konferansjė.
                Vaidinti moka, besarmatis,
                Tai va ir šnekasi lyg su Dievu,
                kad publikai ir jam
                Nebūtų nuobodu.
   
                Ir šit išgirstam kitą balsą -
                Įsakmus!
                Retoj žmogaus gerklėj gal būna toks.
                o gal ir – ne.

      Viešpats
Galėčiau nesisveikinti.
Ir net žinau,
kad būtent taip reikėtų,
nes visuomet gi su Jumis.
Štai žiūrit ir nematote manęs.
Ne dėl įskaudusių akių
ir ne todėl, kad to nenoriu –
Tereikia pasakyt:
– Matau, regiu Tave!
Tik tiek,
kad su jumis ir akyse
savo paveikslu būčiau.
Jūs viską, žmonės, turit, viską,
kad būčiau su Jumis šia dien,
Visur ir visada.
Ot, ir dabar... Atrodytų
kad scenoje tuščia vieta,
manęs nėra,
bet girdit juk, suprantat –
Jūsų Dievas kalba.
netgi kiekvieno jūs gimta kalba.
               
                  Nutilo.
                  Tik bruzdėjimas girdėt tyloj,
                  Suprantant, kad žmogus taip bruzda -
                  Gal rankom taisinėja švarką,
                  Gal koją perdeda kitur,
                  Gal barzdą, plaukus pašukuoja.
                  Nebūna sąstingy žmogus
                  Net tyloje,
                  Net vienumoj,   
                  Netgi bažnyčioj prie altoriaus.
                  Ir jau kitu,
                  Gero žmogaus balsu                 

      Viešpats               
Laba diena.
Ir ji tebūna mums tokia
lyg salėje nebūtų Dievo.
Juk atėjau pas jus
pasikalbėti ir išgirsti,
kaip kalbasi žmogus su žmogumi.
Konferansjė, prašau,
priimk kaip netikėtą svečią –

kuomet visur esi,
kam gali šaut į galvą,
kad reikia iš kažkur ateiti.
Tai panašu jau
Į sviestuotą sviestą,.
bet matote - aš atėjau.
O vardas? pavardė?
Tebus gal Feliksas Miškinis –
Šilų žmogus, kaip jūs visi.
Nelengva, sakot, būti žmogumi,
Tačiau manau,
Kad man padėsite juo būti.
Čia daug apylinkių gražių
Ir žmonės gražūs.
Noriu pabūt vienu iš jų.
   
                    Taip tarė Dievas
                    Ir publika pamatė,
                    Kaip scenoj siluetas šviečiasi.
                    Pradžioj jis it blyškus šešėlis,
                    Paskui šviesiau, šviesiau –
                    Šviesa jau iki kūno pasikėlė.
                    Ir štai jau šypsos Feliksas Miškinis,
                    Šilų žmogus, šilinis.
--------------------_______________-------------------         
b. d.