Surinksiu savo ilgesį po lašą
Iš atkampiausių sielos pakraščių,
Saulėlydžiai rausvi, ne žvaigždės laša,
O aš išskrisiu palakiot paukščiu.
Praskrisiu minkštą debesų paklotą,
Čiulbėsiu vėjo ir audros balsu,
Plytės dykynės ir išsvilę plotai,
Ten kur aš būsiu, kur dabar esu.
Tu nežinosi, kaip mane pašaukti,
Pasidalinom būtį ir medžius,
Beliko viena— atpirkimo laukti,
Kol šakos ankstų rytmetį nudžius.
Ir vėl išėjome pliki lyg gimę,
Už sniego šaltą pusnį baltesni,
Giedojo paukščiai baikštūs ir užkimę
Ir liko vėjo atsakas pusny.