Šešėlis ir naktis. Liežuvis žvakės.

Šešėlis ir naktis liežuvis žvakės
Žaizda kaip langas tamsai atvira
Prie namo šulinys beveik išsekęs
Bet jo dugne vis tiek žvaigždė yra

Ir jos šviesos jau neišsemtų niekas
Aš tavo žvaigždę virpančią jaučiu
Ir kąsniais ima kristi pirmas sniegas
Lengvybė ant suvargusių pečių

Kurie turėjo žemėn šviesą nešti
Kaip šviežią kryžių kvepiantį medžiu
O staliui liko skausmas kaip geležtė
Dėl to džiaugiuosi ir dėl to liūdžiu

Šešėlis ir naktis vėl žiba peilis
Prie kaklo prisiglaudęs taip arti
Tarytum iš vienatvės ir iš meilės
Lyg būtume šiam jausmui sutverti

Bet štai nutolsta ašmenys ir vėjas
Tarytum ir nebuvo jo visai
Šviesa dugne akių jau nuskaidrėjus
Ir nerimą nustelbiantys garsai

Kaskart garsyn garsyn širdies plakimas
Lyg plaktų dalgį tėvas lyg nakty
Ilgai kuždėtų motina užkimus
Kad tie laukai seniausiai nupjauti

Nėra aplink žolės tik sniegas žiba
Lyg pats po tuo sniegu pragyvenai
Aušra atėjus padega sodybą
Ant skruostų tupia snaigių pelenai