Viskas tėra vanduo

arba RK II (pilkšvasis maurabragis)


šiugždenantis po senus užrašus
kažin kas sklaidosi iš puslapių
apsiveja pirštus
žodis į akį
strykteli
dilgčioja

naktimis
prausdavomės įlankoje paskleidusios plaukus
atsisėdusios ant akmenų
nerdavom gilyn vos išgirdusios
irklų teškenimą maurabragiais apkėsdavom
savo maudyklų atavarus

tik vienąkart tai buvo ne dumbliai 
tinklas
virvelėmis ir mazgais
šviesomis
kuždesiais pagaunantis

viską pamiršau

[...]

kai dabar po akimirką grįžta
jau žinau
iš kur tas ramus teliūskavimas
prieš užmiegant
kartais sūkurio ritmu supulsuojantis
niekas negirdi
tik aš viena

šįvakar
kai jau moku
atrišti bet kokį mazgą
kai tvirtai žinau
gelmėje šviečia

maurabragių tinklas susimezga
dar pabūsiu čia

paskui visiems sumigus
atsuksiu vandenį
išplausiu lėkštes
ir išeisiu