vidur-vasaris

derinu baltą šešiastygę gitarą
karštį su pavėsiu
įkaitusiomis ausinukų kulkomis
saulę ir bliuzą
šaudantį ausų būgnelius

užgriūva vidurvasario orkestras
dviejų grifų elektrinėm gitarom
pjauna mano riešus
nuspiria pledą
lekia zovada krantas

juodas kaip naktis bliuzas
šnervėmis įtraukia dienos karštį
oro banga per nugarą
paremia fortepijono dangtį
išleidžiantį juodaodes gražuoles

tiesiog it stygos
su puodynėmis vandens ant galvų
jos eina siūbuodamos pakrantę
nurengdamos šakotus medžius
žiopsančius bent lašo

išdidžiai pasilenkdamos
suglosto smėlio kelią
nė lašo į šalį
žiūriu į tą mirgantį peizažą
nuo vidur-vasario paplūdimio

net kiparisas ant žurnalo viršelio
nepermaldautų sustoti
jos atiduoda ąsočius berniukui
kuris toli lyg fotografuojamas debesis
kurio akių baltymai akina

kaip akina jo delnai
dengiantys perdžiūvusias lūpas
miegančio arklio pavėsyje 
grįžta moterys persirengti
per bliuzo pauzę 

tempdama jūrą lyg džinsus
lietaus šalies pakraščiu
galvoju kiek smėlio ir bliuzo
mano gitaroje
kiek bangų iki fortepijono

perbėgu pirštais oktavas
klavišai kaip visad kontrastingi
balta ir juoda galvos
nuo vienas kito pečių
uodžia vakaro drėgmę