neprašyk
kad aš nekalbėčiau
ir nesiųsčiau į nežinią laiškų
nes kyla didelė pagunda
eilėraščius paversti veidrodžiu
stebi mus kiaules snukis
visas abstrakcijas
paminęs riebiom kojom
ir nutapytas miniatiūras krauju
suės
todėl kad lapuose saulė
ne visiems vienodai blizga
nežinau
kas būtų man geriau
beždžionės dantys
ar uodega
gal akys geltonos
kaip lapai
gaila neturiu kanopų
kad giliau
į kritikos purvą įklimpčiau
kas pakeis
mano motore tepalus