Dangūs

Gal tu buvai teisi kad krinta dangūs
Kad sklaidos purūs vaiko patalai
Nelyg iš freskos pas mane nužengus
Jau suprantu dėl ko taip nutilai

Akimirkai tai pauzė kai po taško
Prasideda vėl naujas sakinys
Jei jis žvaigždynus po naktis ištaško
Gal jų akis geltonas išmainys

Į keltininko plaustą į obolą
Be bilieto sugrįžti atgalios
Už nerašytą nerimą už skolą
Už pinigus kurių neišvilios

Tamsa jau nieko neatims iš mūsų
Bet mes išplėšti galim iš tamsos
Giesmes kol po ledu dar neužduso
Ir veidrodžius kurie dar aprasos

Nuo iškvėpimo artimo ir šilto
Po įkvėpimo ilgo ir gilaus
Nelyg pašvaistės plazdančios iš šilko
Šešėliai tau prie veido prisiglaus

Net vėjas rims pavidalus vis keitęs
Ir šoks tarp pirštų plunksnos smaigalys
Ir bėgiais nuriedėjusios savaitės
Metus kaip skiautes plėšys į dalis

Žiūrėk į aušrą veidą jos randuotą
Ar ji kada iš viso dar tekės
Ar žodį tą vienintelį jai duotą 
Užbers kaip druską ant rupios riekės

Ruginės duonos pusbadžiu į viršų
Nukris ji sužiedėjusi seniai
Sugrįžti į maldas ir vėl pamiršo
Po skiemenis išlūžę sakiniai

Po jų tyla atrodys iškalbinga –
Patrankos tyli –  mūzos dar garsiau
Vasaris atsivėręs sielon sninga
Tarytum lukštas perskeltas pusiau

Dangaus nėra vienaskaitos tik dangūs –
Jų atspalvių tiek daug – buvai teisi
Ir nesugrįši kartą ten įžengus
Dangaus nėra...
                            bet tu jame esi