Dar

Dar išmeldžiu duonos druska savo kelią barstau
Nuo Kūčių po staltiese šieno dar likusios stirtos...
Ištraukęs ilgiausiąjį šiaudą paduodu jį – tau
Tarytum skenduolei ir eilės tikriausiai paskirtos

Pabudinti dvasiai kiek tavo – tiek mūsų visų
Retėjantis oras retėjantys miškas ir gretos
Ir giedantys pjūklai išnykusio paukščio balsu
Aušra į pakaušį – alsavimas savas ir retas

Žiūrėk aprasoja ir vėl apšerkšniję stiklai
Ir skleidžiasi speigas balčiausiomis šerkšno lelijom
Lyg Dievas į žemę žiūrėtų bet vis tik aklai
Todėl ir jo vardo linksniuoti dažniau nesibijom

Tai niekas užpildantis viską tai sapnas kurį
Galėtum išvysti kol naktys sutirpsta ant veido
Ir tinkas nuo sienų vis trupa vėsiam kambary
Namuos kuriuose palaidūno sūnaus neįleido

Nors žvakė per naktį vis degdavo nors avily
Nė vaško neliko tik bitės sapnuodamos gelia
Kaip geliame mes kaip saviems kaltininkams geli
Ant kelio žaizdoto druska nubarstydama kelią

Sulauksim to meto kai pašalą visą atleis
Kaip mūsų kaltes kaip skolas nurašytas po grašį
Sulimpa vokai vis dar kvepiantys pašto klijais
Nes laikas seniai mūsų vyzdžiuose laiškus užrašė