Iš kur pasauliai kuriasi

Kad dulkė,
ar bereikia proto daug,
jog šitokį save suvoktum?
Tačiau ne kur kitur –
iš ten, iš dulkės,
ir save girdžiu:
į dvasinį ateiti man arčiau.

Ir nyksta rūpesčiai,
ir nyksta supratimai
svarstyklėmis ir nuotoliais save matuoti.
Aš – dvasinis (dvasia)
ir – ša,
kol kas dar – ša,
kol perversmas toksai atsiveria nelyg bedugnė,
iš kur pasauliai kuriasi,
iš kur žmogus sugrįžta mirtyje
savo kelionę tęsti.