žymeklis

nuo stalo nukrito knyga
pageltonintomis eilutėmis
tai mėnulis krito kambarin
dūždamas į balkono turėklą
surankiojau jo šviesą nuo grindų
kiekvienas puslapis supo į savo glėbį  
žodžiais tarsi skaidriomis užuolaidomis
verčiami puslapiai laužė spindulį pamenu
sumerkėm kojas į mėlyną ratą sakiau mes
pilnatis

tu pasakei priešingai ir mano rankos tapo medinės
lyg lūžusio į įstiklintą balkoną šakos subraižė tylą
o tavo balsas nutyso nuo stalo iki pat grindų
sudžiūvusių rūbų dėmių laužymo garsu
tuščių skardinių traškesio prisipildęs
kambarys it suglamžytas mėnuo

viską greitai rinkom tik vienas kito neradom
aš nežiūrėjau į tave tu į mane vien spygliai
liko panagėse uždarant duris ir pleištas
juodoj staktoj kaip tuščia naktis kur
paslėpiau iškritusį knygos puslapį  
su pageltonintomis eilutėmis