Žuvų vilionės grįžta pėdomis,
Kur ėjom vakar nebyliais pavirtę,
Tik laiko dažnis buvo su mumis,
Lyg paskutinis mūsų sielos kirtis.
Užgožia tylą vakaro pūga,
Nelemta susitikt, nei būti dviese,
Žvaigždė vienatvę primena, o ką,
Kai gęsta plėnys, na, o rankos tiesias.
Kadaise buvome visai kiti,
Aklųjų nekaltybė — duotas lažas,
Ten pasilikus nebyli kaltė,
Ten žemės įsčiose vaikelis ražos.
Dar pasilik, išeisi kai delčia,
Takus nušvies ir verks akmuo negyvas,
Kaltieji nežinos, kad buvo čia,
Išsitaškys migla vaivorų syvais.