Jau neskaičiuoju...

Nutilk, Eilėrašti,
Užtenka plepalų,
kurių kaip šieno kaugėje
netgi ir mano sužoliauta,
anksčiau – su dalgeliu,
dabar – su liežuviu.

Tačiau ir vėl keliuosi iš numirėlio...
Kelintą kartą taip –
jau neskaičiuoju.
Galbūt todėl, kad suprantu,
jog laikas sugražino atgalio –
šalia pakibęs supasi lopšys,
bet (dzie, dzie, dzie!)
ir šitą kartą nesapnuoju.

Namai – be slenksčio, net be durų,
kaip man, taip vėjams pūsti atviri.
Net užmiršau,
kada į sienas atsirėmęs jų.
Atėjusi erdvė pakalbina
akims dalindama peizažą po peizažo
ir nežinau kodėl,
tačiau jai regisi,
kad man ir šitiek neužtenka,
kad vis dar maža, maža, maža...

Žvilgt į lubas,
o ten tą pačią pasaką
žvaigždynai seka.