nuo nulio

tyla buvo niekas
ir žmogus išmoko kalbos

išvaikė dievus
nuplėšė nuo savo jautraus kulno
strėle prismeigtą testamentą –
kaip nužudyti kalbant meilės žodžius       

visa tai jis kasdien persukinėjo atgal
ir žiūrėjo nuo nulio

šimtmečius nuo gladiatorių iki inkvizicijos 
prirašė ir mostelėjo – atėjau 

dar surašė žmones
nubraižęs neapykantos skalę
kalbėjo kaip teisingai nurėžt galvas
kalbos ginklais vidi ir vici pervėrė
gerklę priešui ir sau

tyla buvo niekas

kai įgyvendino testamento sąlygą
suplėšė budelio apsiaustą
apsigyveno barokinių skulptūrų menėje
visa tai persukinėjo atgal
ir žiūrėjo nuo nulio

kol pro langą pamatė šaukiantį save
tada nusitaikė į savo balsą
kuris pervertas strėlės subyrėjo –
angelas gipsinėm garbanom
po skeveldrą į besimeldžiančių
amen

žiūrėjo persukdamas pirmyn atgal
ir vis nuo nulio
kol pats sau nusibodo

tada sudegino muziejines vertybes
ilgai kalbėjo komentuodamas nekrologus
tarė mirusius mirusiųjų žodžius
paleido balsą –          

gražbylių puokštes gerklėj įstrigusį save        
sukarpė XIX / XX / XXI juostelėm

kol rašto ir kalbos pramokusieji
šifravo perėjos ženklą
spengė tyla
jis apsidairė tuščiose gatvėse
cypė šuo
jis pasekė šuns pėdsakais 

tada pasisuko veidu į save
iššieptais aviganio nasrais
ir persuko iki galo