Dark side of the moon

Turiu jums, mielieji, vieną labai džiugią naujieną. Šiandien klausiausi per radiją laidos apie literatūrą, įdomu, kas ten Lietuvoje dedasi. Tai štai sužinojau, kad jokios internetinės literatūrinės platformos, kaip pavyzdžiui jūsų rašykų arba žalios žolės apskritai nėra. Jus apgavo, išdūrė, jūs, ir aš tame tarpe, galvojote, kad jūs rašote, jūs ir aš esame, pasirodo nė velnio. Mes vaiduokliai, realiai mūsų nėra.

Laidoje kalbėjo, iš vedančiojo pristatymo supratau, kažkokia žinoma literatūrologė, aš jos nepažįstu, kuri aptarė pastarųjų penkiolikos metų (įsiklausykite) padėtį Lietuvos literatūroje, tiksliau prozoje. Paminėjo ir kažkokias pavardes bei knygų pavadinimus, bet kad šalia tų popierinių gaminių yra ir nelabai popieriniai, ta prasme neapčiuopiami, nors pilnai įskaitomi, ypač jei turi gerus akinius, nepaminėjo, o juk visada, kai analitikai, tarkim, kalba apie ekonomiką, pasako ir tai, kad šalia oficialios ekonomikos yra ir šešėlinė, arba alkoholio gali nusipirkti ir parduotuvėje, ir pas bobutę, o čia apie mus nieko, mūsų nėra.

Na, dėl savęs paties aš seniai turėjau abejonių, ar tikrai egzistuoju, nes kartais, pabrėžiu, ne visada, nematydavau savo atvaizdo net veidrodyje, įsivaizduokite – ketinu nusiskusti, ranka apčiuopiu šerius, o žvilgt į veidrodį, ten nieko, jokių šerių. Kaip tai gali būti? Galvoju, gal ten ne tik šerių, gal ten ir manęs pačio nebūdavo?

Na, gerai, palikime mane ramybėje, kaip žinia, aš labai keistas ir taip toliau, bet jūs, jūs gi normalūs, o jūsų nėra, pasiklauskite grįžę namo, ar šeima arba kaimynai jus mato? Aš būtinai grįžęs užeisiu pas kaimyną ir paklausiu: Siehst du mich oder nein?

Pažiūrėsiu, ką jis pasakys, jei duos alaus, reiškia aš gyvas.

Tai va, bet ne apie alų aš pradėjau, apie literatūrą. Taigi, moteriškė penkiolika metų tyrinėjo visos Lietuvos literatūrą, visuose pakampiuose, o internetinėje erdvėje mūsų nepamatė. Sakyčiau, jei mes, tarkim, atsiradome prieš mėnesį, na gerai, duodu metus, tada gal ir gali nepastebėti, bet penkiolika metų!!! Arba ji akla, arba...

Pamenate, aš pačioje pradžioje žadėjau jums džiugią naujieną. Iki šiol jūs su nekantrumu laukėte, kur tas džiaugsmas, nieko čia džiaugsmingo, vėl svoločius kažko pavartojo? Džiugi žinia ir yra būtent ta, kad mūsų nėra!!! Pirmą kartą drg. literatūrologė viešai visai Lietuvai girdint patvirtino, kokie mes galingi, kokia mes jėga, ir vienintelis, jos manymu, kelias mus neigti, ta prasme, įkišti galvą į smėlį ir šaukti, kad aplink nieko nėra. Va kur džiaugsmas. Nes nerealu, kad moteriškė penkiolika metų kapstydama savo daržą, neužliptų ant kopūsto, taip nebūna. Ir paslėpti jo nėra kaip, be to, labai didelis, geriausia jo nepastebėti, apeiti jį, jo čia nėra, pas mane tik bulvės.

O dabar rimčiau, suprantama, literatūra gerai, kai yra knygoje. Tada ją gali atsiversti, padovanoti, sudeginti, nunešti į makulatūrą ir gauti tris kapeikas. Sutinku, bet neigti, kad tokia pat literatūra gali būti ir faile, arba kažkokioje internetinėje svetainėje, arba įrašyta į garsinę priemonę, yra absoliučiai kvaila šiais laikais.

Todėl nežinau, ką daryti. Gal dvidešimtmečio rasyk. lt proga šiuos metus paskelbti sklaidos metais? Ta prasme, kai siunčiame sveikinimą mesendžeryje arba vatsape draugui su gimimo diena arba kita proga įdėti papildomai linką su patinkančiu kūriniu šioje svetainėje? Gal tada tas garsas kažkokiais aplinkiniais keliais pasieks tą drg. literatūrologę ir ji nejuokins pasaulio? Nežinau.

Mes esame, arba mus nori padaryti nematomais. Mėnulis turi dvi puses. Aš renkuosi būti matomoje pusėje, ei, aš čia, o ta draugė ir visa jos apžvelgta rašytojų kompanija yra kitoje, nematomoje pusėje, aš jų nematau, jų nėra, jie fikcija.