tuvio kelionė į miestą

tris dienas
tuvis piešia kelionės planą
ketvirtą pažymi upes
braukia popieriaus lapą lūpomis
 
kraujo šauksmas
nuveda per kalnų perėją į miestą

/
pirmą dieną širdies dūžiai sutampa
su kamino dūmų pliūpsniais

tuvis beldžia tautinį šokį į grindinį
krioklių plazdėjimą ir plunksninę žolę
įvyniojęs į lokio kailį
iškilmingai patiesia prie miesto vartų

tuo metu šnopuoja gatvių dūmuose
jo plačiakrūtis arklys
be pasagų pernešęs tuvį perėja

jis nusuka šnerves
jis nusuka akis
 
//
prasidėjus antrai dienai
jis prie balno pririša tylą
pririša pažadą parvešt nuotrauką
su oranžiniu mėnuliu virš naujo čiumo
iš prijaukinto miesto

tas miestas – plačiaragis maralas*
pasitinka stepių lapės kiauksėjimu:
įsitaisiusi tarp jo ragų smailiaausė
karpo mėnulį

būk man svetingas!
aš tavo raguose įtaisysiu stalą
nukrausiu jį uogom ir stepės atodūsiais –
šaukia tuvis miestui
aš ištikimiausios vilkų genties vaikas!

kažkas sužiba
krenta lengvai vėl ir vėl
krenta sunkiai vėl ir vėl ir vėl 

purto tuvis balnakrepšį
pažyra oranžinės skiautės
purto apkiautęs tuvis
besibaigiančią antrą dieną

///
pažvelgęs į arklio akis
jis atriša nuo balno stepių kauksmą
atsisėda veidu į vartus nugara į miestą
kalbasi visą dieną
visą dešimtmetį

su lepiu sabalu iškišusiu nosį į lietų
su briedžiu graužiančiu drebulę
su šerniukais ir matriarche šerne
bidzenančiais tolyn
nuo laužo dūmo

tada iškėlia rankas kaip maralas ragus
skeldamas dangų
ir uždainuoja gerkliniu balsu

apie lūšį šuoliuojančią per pusnis
pro kelio iešmininkus oranžiniais veidais
ir apie savo arklį nešantį jį – išlepėlį

su gerklėj įstrigusiu klausimu
ko kraujas tarp lūpų vis nenudžiūna

jis per aukščiausią kalnų perėją
siauriausiu šlaito taku
minkštomis pėdomis neužgaudamas žolės
bėga lenkdamas trečią dieną

pakeliui mato lūšies pėdas
prisigėrusias arklio kraujo

prie namų atriša tylą nuo balnakrepšio
paleidžia ją ganytis 

ir iškvepia  
kylantį mėnulį