VII dalis Nakties svečias ir kiti rūpesčiai

Po akimirkos sutvėrimas sukniūbą ant keturių. Maldaujamai ištiesia į mane ranką.  Supratau, kad jis man nieko blogo nelinki. Kad jam reikia mano pagalbos. Bet pa tikėti velniu. Pagyvensim pamatysim. Su ranka parodau kad atsistotų.  Padaras atsistojo. Jo ragai siekia lubas. Kaip pastebiu, uodegos neturi.  Tai gal jis ir ne velnias? Manyje sukirba abejonė. Bet velnią čia suprasi.
- Tu mane supranti? - kreipiuosi į jį. Tas tyliai kažką suurzgia. Parodau kad atsisėstų ant lovos.  Sutvėrimas  matyti nekvailas, mane suprato.  Atsisėdu priešais jį ant kėdės. Susimąstau. Įdomi situacija. Mano kambarį, sėdi kažkas panašaus į velnią ir prašo pagalbos tik gestais. Be normalios kalbos - neišsiversi.
- Stebukle tu mano - kreipiuosi  į  Žavingąją
- Tu čia man lakštingalėli? - Tą iš karto atsišaukia ir pasirodo mano akiratį. Dabar aš  jau  įgudęs, net ne užsimerkęs ir ne prisilietęs prie apyrankės, išsikviesti savo palydove. Vyksta automatiškai.
-  Žinoma, kad tau, džiaugsme tu mano. Gal žinai, kaip susikalbėti su tuo sutvėrimu, kuris sėdi man ant lovos? Nes jis nori mano pagalbos, o kokios - aš net negaliu suprasti.
- Tai Balas. Toks jo vardas. - užtikrintai pareiškia manoji.
- Iš kur žinai? - nustembu.
- Jis man pasakė. Aš su juo telepatiškai susisiekiau. Tos rasės atstovai, turi puikiai išvystyta prigimtinę telepatija. Ne taip, kaip žmonių rasės atstovai.
- chmmm.. – Susimąstau ir vėl. Tik dabar pradedu suprasti, kad nieko aš nežinau apie savo  draugę. - O tai tu, kokios esi rasės atstovė? - Pasmalsauju.
- Apie tai, pakalbėsime vėliau, prie kitu aplinkybių. - ji paslaptingai šypteli. - Tik dabar susirūpinai?
- Tai kad... man anksčiau tas nerūpėjo. Aš tave pamilau tokia, kokia esi ir man to užtenka.
- Ačiū. - pasiuntė oro bučinį.
Susikaupiu. Reikia grįžti prie reikalo.
- Tai gal gali, Balo paklausti, kokios pagalbos jam reikia?
- Ar jo vidini atvaizdą, materializuoti čia pas mus?  Galėsi pats su juo bendrauti be vertimo.
-  O tai negresia tavo konfidencialumui?
- Nei kiek.
- Tada materializuok. - Linktelėjau galvą.
Po keletą sekundžių, prieš mano vidinį matymą, pasirodo, baltu apsiaustų apsigobusi būtybė, primenantį Dominikonų vienuolius.
- Oho! Koks pasikeitimas! - nusistebiu garsiai.
Balas nusijuokia ir nusilenkia man.
- Gal gal galėtų, gerbiamas Tek, man padėti viename reikale?
- Ką reiškia Tek? – nustembu taip pavadintas.
- Tarp Erdvinis Keliautojas. Jūsų rasės atstovai, jau senai taip keliauja  - pagarbiai, paaiškina svečias.
-  Pirma kartą girdžiu - sumurmu - Tai kuo galiu padėti, jums kolegą? – pasiteirauju garsiai - Nes kaip suprantu, jūs irgi ne šio pasaulio atstovas. Ir jus esate Tek. Nes irgi keliaujate dabar tarp erdvių.
Balas nusijuokia ir vėl man nusilenkia ir ramiai pasiteirauja.
- Gal jūs, jau pasiekė gandas, kad dingsta jūsų rasės atžalos?
Linktelėju galvą. Balas atsidusta.
- Aš ir atvykau dėl to. Iš mūsų pasaulio, į jūsų pasaulį, pastoviai atvyksta mūsų rasės atstovai. Jie atvyksta tam, kad pagrobtu jūsų palikuonis ir pardavinėtu kituose išmatavimuose. Tai gana pelningas verslas. Tačiau. Per tą portalą, per kuri gabenami vaikai į mūsų pasaulį, pasiekia jūsų rasės skausmo ir pykčio bangos su pražūtingais linkėjimais. O nuo tu bangų, žūsta mūsų palikuonys. Jeigu to nesustabdysime, mūsų rasė išnyks.
Susimąstau.
- O kaip jūsų rasė, pasiekia mūsų pasaulį? - pasiteirauju.
- Jūsų girioje, yra ola. Joje įtaisytas portalas, kuris panašus į langą.
Aš krūpteliu.
- Chmmm... Man tai primina, mano sapnus, kuriuose aš per langus pasiekdavau kitus pasaulius. Todėl, ta situacija man pilnai suprantama.
- Dėl to ir kreipiuosi į jūs gerbiamas Tek. Nes mes, matėme tuos jūsų sugebėjimus.
- Kas tie mes?
- Mes: - tai mūsų civilizacijos valstybinė organizacija, atsakanti už mūsų rasės gerovę.
- O tai kuom aš galių jums padėti, net turintis anot jūsų kažkokiu sugebėjimų?
- Mes įsitikinę kad jus busite pats tinkamiausias kandidatas tarpininkauti sprendžiant šitokia konfliktiška situaciją.
- Tai kaip spėju, jus norite kad aš vykčiau su jumis į jūsų pasaulį kad susitikti su jūsų minėta organizacija? Tik kažin, ar aš galiu, taip pasielgti be savo dabartinio mokytojo leidimo.
Su lyg tais, ištartais mano žodžiais, tarpduri pasirodė mokytojas Višmamitra. Balu pašoko ant kojų iškėlė į viršu savo letenas ir griuvo kniūbsčias prieš ji. Mano sąmonės erdvėje, priešais Bala pasirodė mokytojas.
- Aš viska girdėjau. – Prabilo jis - Kol kas judu likite čia.. Aš susisieksiu su savo vadovybe. Ten mes aptarsime, susidariusia situaciją ir pranešime jums jos rezultatus.
Senolis išnyko iš mano sąmonės, o realybėje, be žodžių apsisuko ir išėjo iš kambario. Balas vėl atsisėdo ant lovos. Išgirdau tilu beldimą į duris.
- Užeikite- šūktelėjau.
Atsidarė duris ir ant slenksčio pasirodė Saliamonas. Linkteli man ir pažvelgia į klūpanti Balu. Tas atsistoja pilnu ūgiu. Saliamonas pamatęs kas prieš ji atsirado, atšoka pora žingsniu atgal ir išplėtęs akis sustingsta vietoje. Tyliai su kikenau ir su užuojauta pažvelgiau į Saliamona. Pats prisiminu savo reakcija, į panašaus sutvėrimo pasirodymą prie mano namelio. Vaikinas išgirdęs mano kikenimą atsargiai klausiamai pažvelgia įmano puse. Be žodžiu supratau, nebylu jo klausima ir linkteliu jam galvą. Netrukus, jis pasirodo mano sąmonėje stovintis šalia manęs priešais Balu. Tyliai žagtelėjau. Atrodo jis čia kaip, Thomas Andersas jaunystėje, iš grupės Moder Talking. Juodaplaukis gražuolis, su ilgais plaukais ir subtiliais veido bruožais.
- Kur keliausime? - paklausiu abiejų?
Tiedu susižvalgė.
- Ta prasmę? - pasidomi Saliamonas
Balas abejingai gūžteli pečiais.
- Man jokio skirtumo.
- Ta prasme - pasisukau į Saliamoną, - kokia aplinkoje norėtum atsidurti.
- Aaaa.... - tas greitai susigaudo - Tu kalbi apie vizualinį įvaizdį, privačioje erdvėje?
Jis greitai, perėjo iš pagarbaus jūs, į asmeninį tujinimą. Man tai tiko. Nemėgstu per didelių oficialumų.
- Taip. Aš apie tai. – nusišypsojau
Tas pakartojo balo judesį - gūžtelėdamas pečiais.
- Džiaugsme tu mano- Kreipiausi į savo gyvenimo palydovę mūsų privačiame kanale, - Perkelk mus, kur tau atrodo bus geriausiai visiems. Maniškė šypteli savo žavinga šypsena ir mosteli lengvai ranką.
Po akimirkos, mes visi tris atsidūrėme apvaliame paviljone. Aplink mus auga rožių žiedais pasipuošę aukšti krūmai. Tačiau rožių kvapu nesijautė. Matyt ne tas vizualizacijos lygis. Susėdame prie apvalaus, iš balto marmuro padaryto stalo, ant patogiu, iš tokio pačio akmens, padaryto suolo. Ant stalo, ramiai tarsi iš oro materializuojasi balta žvakidė, su joje degančia raudona žvake. Šalia kiekvieno mūsų tokiu pat būdu atsiranda krištolinė taurė, kurioje matosi sidabrinis skystis.
- Kas čia per gėrimas? - pasmalsauja Balu
Klausimai pažvelgiu į savo Žavingąja. Ta pagauna mano žvilgsnį ir nusišypsoja.
- Pasakyk jiems, kad tai specialus gėrimas, kuris sustiprina jų eterinį ir mentalinį kūną.
- O pati negali pasakyti?
Ji papurto savo žavinga galvele
- Ne. Nes tik tu vienas, gali mane matyti ir girdėti. Nes kitaip, bus pažeistas konfidencialumas ir mūsų abiejų saugumas.
- Aišku- linktelėju jai galva. - Ačiu kad rūpiniesi.
- O kaip gi kitaip. - Ji švelniai paglosto mano galvą.
Aš pasisukau į savo pašnekovus ir perduodu Žavingosios savo partnerės paaiškinimą. Balas kilstelėjo antakius, paėmė atsargiai krištoline taure, tarsi nenorėdamas jos sutraiškyti savo letenose ir gurkštelėjo gėrimo. Po akimirkos palaimingai atsiduso ir dėkingai nusilenkė man. Saliamonas, su nepakartojama veido išraiška, išklausė mano paaiškinimą, tik lupomis palietė gėrima, kuo mane prajuokino.
- Saliamonai, - kreipiausi į ji, - nebijok, tai ne užnuodyta.
Ir pats atsigėriau gera gurkšni. Kūną užliejo jėga ir vidinis aiškumas. Balas tai išgirdęs ka pasakiau Saliamonui, pažvelgia į ji ir nusikvatoja. Pažvelgiu į vyruką, norėdamas suprasti kas taip prajuokino Bala ir pats nusikvatoju. Saliamono visa veido išraiška kalba, kad jis nelabai tiki mano žodžiais ir dėl visa ko, tikrina, ar mes nenukrisime negyvi, po to gėrimo. Balas pasisuka į mane.
- Esu dėkingas už šita gėrimą. Matote kas yra: mes negalime, ilgai išlaikyti savo mentaline galia ir sąmonę, šitoje pasaulio erdvėje. Paprastai, laiko turime čia iki tol, kol sutemsta. Turime tik toki ribota laiką. Todėl, tas gėrimas, labai laiku.
- 0 kas atsitiktų, jeigu jus būtumėte čia ilgiau, nei galite? - pasmalsavo Saliamonas
Balas, perliejo ji savo raudonu akių žvilgsnių.
- Tada prarasčiau protą ir savikontrole. Pulčiau draskyti ir niokoti viska, kas gyva. Kad mane suvaldyti, būtu pasiųsta speciali grupė iš mūsų pasaulio ir per prievarta, sugirdyti man, energetinį gėrimą, kuris panašus į šitą. Tik kur kas silpnesnį. Tik tuo atveju atgaučiau protą ir savitvarda.
Jam pasakojant prieš akis išplaukia prisiminimas kaip pirma naktį šitame pasaulyje, kaip toks sutvėrimas bando išsilaužti į mano laikinus namus. Balas matyt suprato apie ką prisimenu ir už jaučiamai pažvelgia į mano puse.
- Atsiprašau, kad jums teko išgyventi tokį patyrimą. Tai galėjo būti mano kolegą, kuris ir aptiko jūs, pagal jūsų mentalini kvapą. Bet, jis buvo per ilgai šitame pasaulyje, be pastiprinimų, todėl neteko savęs. Mūsų komandai, pavyko ji pasigauti ir atvesti į sąmone, kol nepridarė daugiau bėdų. Tada, mes ir sužinojome apie jus.
Pasigirdo žingsniai, atsklindantis iš kažkur. Ant takelio, vedančio į mūsų pavėsine, pasirodo Višmamitra. Ji lydėji tamsiaodis, labai aukšto ūgio, žmogus. Jo balti drabužiai, lengvai krintantis nuo kūno, tarsi iš senovės Graikijos, dar labiau pabrėžė jo juodumą. O didelės, geltonos akis, sudarė įdomu kontrastą, jo odos spalvai. Vyrai įžengė į mūsų pavėsine. Linktelėjo mums ir nusilenkė Balui. Tas atsistojo ir atsakė tuo pačiu. Blykstelėjęs balta akinančia šypsena, tamsiaodis prabilo, su charakteringu pietietišku balso skambesiu, būdingai jo rasei.
- Aš esu Zekas Šalis. Mes išnagrinėjome jūsų situaciją, gerbiamas Balai. Mūsų vyriausybė pasirengusi, padėti kuo gali, jūsų vyriausybei. Kaip mūsų rasės atstovą, mes sutinkame pasiusti ta vyrą kuri jus  jau išsirinkote kaip mūsų ambasadorių į jūsų civilizacija. - Jis ranka parodo į mane. - Butu naudinga abejoms pusėms jeigu ji lydėtu ir jūsų atstovas iki jūsų būstinės, kad užtikrintu saugumą mūsų ambasadoriui, nežinomoje teritorijoje. Jeigu jus nieko prieš, pageidautume kad ji lydėtu ir mūsų tautos, priešingos lyties atstovė, kuria pasirinks, mūsų nustatytas diplomatas.
Balas dar karta jiems nusilenkia.
- Man bus garbė, palydėti juos iki mūsų būstinės.. Jų saugumą - garantuoju savo galva.
- Mums kol kas jūsų galva, reikalinga ant jūsų pečiu, - šyptelėjo Šalis. - Kaip ir jų.
- Tad jums leidus, turiu pasišalinti ir nuvykti į savo pasaulį, kad paruošti derama sutikimą - vėl jiems nusilenkia Balas
- Darykite kaip jums patogiau, - Linktelėja Šalis galva ir su tylinčiu Višvamitru, pasišalina iš mūsų akių.
Saliamonas linktelėja man ir išnyksta iš virtualaus pasaulio. Atsistoju. Balas išgėręs taure iki galo, irgi atsistoja, nusilenkia man, tai pat išnyksta. Pasitraukiu iš to pasaulio ir aš. Pasitraukti ir ateiti į virtualu pasaulį, man jau gaunasi natūraliai, be jokiu papildomu pastangų. Sugrįžau į realu ir pamatau tarpduri išnykstančia Balo nugara. Po keliu sekundžių, išgirstu kaip suklykia kažkur Džiuginta. Su užuojauta palinguoju galva. Įsivaizduoju, kaip ji vargšė, pasijuto pamačiusi Bala. Po keliu sekundžių į kambarį, viesulu įlekia Džiuginta. Jos šviesiai žali plaukai, dabar vos ne balti. O didelės šviečiančios linksmumu žalios akis, dabar pilno siaubo šviesiai violetinės. Veidas kaip negyva kaukė. Išvydo mane stovinti vidurį kambario ir puola  prie manęs. Apsikabina kaip koki gelbėjimosi ratą. Jaučiu kaip ji visu kūnų dreba. Apkabinu ja viena ranka kaip įmanoma švelniau, o kita pradedu glostyti jai galvą. Iš savo vidaus, siunčiu jai mintyse - ramybe ir šviesą. Jaučiu kaip ji po truputi nusiramina. Nustoja drebėti. Pastebiu kad jos plaukai, pradeda įgauti buvusią spalvą. Jos kūnas atsipalaiduoja, jaučiu kad ji visai nusiramino. Garsiai atsikvepia ir atsitraukia nuo manęs. Jos šviesiai violetinės akis vėl tapo žaliomis, harmoningai prisiderina prie plauku spalvos.
- Tu įsivaizduoji, ką aš pamačiau- kreipiasi ji į mane, žvelgdama savo kerinčiu žvilgsniu man į akis.
Šyptelėju iš jos klausimo.
- Žinoma. Bala. Mano svečią.
Ta nepatikliai išpučią į mane savo gražias akis.
- Juokaujate?
- Visai ne. – dar plačiau nusišypsoju
Netikėtai, tarpduri pasirodo Višmamitra. Pažvelgia į Džiuginta ir šypteli. Pasisuka į mane.
- Gintarai, kol jūs dar neišvykote, turite padaryti dar viena įsipareigojimą
- Koki? - kilstelėju antakius.
Bandau suvokti kur jis suką.
- Jus turite atlikti pareigą kaimelio merginoms, kurios išsirinko jūs savo vyru.
Pasijutau tarsi nukritęs iš kito pasaulio. Visai pamiršau apie tas kaimelio merginas po paskutinių įvykių. O juk turėsiu jas vesti ir padaryti joms vaiku tarsi koks reproduktorius. Ir kaip man dabar jaustis?
- Jus nusiraminkite- supratęs kaip jaučiuosi, pradėjo mane raminti senolis. - Prieš ta procesą, dar turės praeiti tam tikras laiko tarpas. Kitaip tariant, jūs turėsite laiko geriau jas pažinti ir nebesijausite taip, kaip jaučiatės dabar.
Susimastau. Jis kalba teisingai. Bet... Vesti antra karta. Kai...
- Bet aš jau turiu du vaikus. - bandau paprieštarauti. – Ir draugauju su vaiku motina, su kuria galėtu būti santykiai.
- Mes ta žinome. Tačiau tie du vaikai yra paviršiuje ir nemanome kad tarp jūsų ir tos moters ateiti bus kitokie santykiai nei draugiški. Suprantu tai pat kad jums rupi jūsų vaiku gerovė.
Teisingai mokytojas kalba. Ir pas mane viduje yra toks įtarimas kad su vaikų motina, toliau draugystės santykiu nebus. Gal todėl ir pasidaviau tokiai avantiūrai su ta apyranke. Bet kaip sakoma: Gyvenimas už mus išmintingesnis. Jis viska savaip sutvarko. Čia mokytojas, tai pat išsakė mano viduje esanti nerimą:  Kaip pasirūpinti tais vaikais kurie liko ten paviršiuje. Jiems tai būtinas ne tik finansinis palaikymas, jiems tai pat reikalingas ir tėvas. Bet pirma reikia išspręsti finansinius klausimus.
- Va būtent. Norių su jumis apie tai pasikalbėti. Kaip man persiusti pinigus savo esantiems vaikams ir kur man jų gauti. Juk aš dabar nedirbu ir esu čia.
- Sutarkime. Jūs padedate tam kaimeliui, atlikdamas vyriška pareigą, o jūsų familiaras sutvarkys reikalus tuo klausimu. Jus tik kreipkitės į ji.
Susimąstau. Jeigu tai išspręs bent mažiausia problema dėl vaiku...
- Sutarta. – pasakau tvirtai, vyriškai.
- Gerai. Tada kai sutvarkysite reikalus su kaimelių, kreipkitės į savo familiarą. Jis jau pasiruošė tam.
Tai pasakęs, linktelėja man ir išeina. Kambarį likome mudu su Džiuginta. Mergina klausiamai į mane žiūri.
- Turite du vaikus. – susirūpinusi pasiteirauja.
Linkteliu galva patvirtindamas.
- Du talentingus sūnus. Abu jie muzikantai. Mano džiaugsmas ir rūpestis. O tu, spėju, vaiku dar neturi?
Džiuginta papurto galva.
- Kol kas ne. Bet jaučiu kad turėsiu.
Klausiamai kilsteliu antakius. Ta suprato mano nebylu klausimą.
- Moteriška nuojauta man sako kad turėsiu.
- Kas liečia moteriška intuiciją, tai neturiu ką ir pasakyti. Nenusimanau šitoje srityje.
Džiuginta nusijuokia ir išeina iš kambario.
Lieku vienas su savo mintimis.
Nors ne. Jau niekada neliksiu vienas. Su manimi yra Žavingoji. Va čia tai problemą, kas liečia mano situaciją, su tomis merginomis iš kaimelio. Reikia su Žavingąja apie tai pasikalbėti.
Neskubėdamas panyru į virtualų pasaulį.
Tik gaila, kad dar nemoku jame pakeisti aplinkos. Gal ir gerai. Taip mažiau atsiriboju nuo realybės. Nors... Kas yra realybė? Argi ne tas pasaulis, kuri patys susikuriame sau ir aplink save? Žmonės, labai skirtingai suvokia realybę. Pavyzdžiui; kaimelio merginos, vienaip mato savo realybe, aš gyvendamas kitoje aplinkoje, matau ja kitokia. Tad kas tada, yra tikroji realybė?
Už nugaros, išgirstu mąslu savo virtualios draugės balsą:
- Įdomiai mąstai mielasis. Pagal tavo minčių liniją, galima teigti, kad tas pasaulis kuriame aš esu - yra mano realybė. Ir jeigu tu esi čia, mano realybėje, reiškia, kad tai mūsų dviejų realybė.
Atsigręžiu. Mano žavingoji draugė, sėdi parietus kojas pakabinamam krėsle, kaip kokia katė. Jos rankose matau mezgimo virbus ir pradėta kažkokį mezginį. Apsirengusi baltu kaip sniegas kimono, su mėlynomis gėlytėmis. Mano akimis žiūrint - vaizdelis visai mielas.
- Kaip tik noriu su tavimi pasikalbėti viena tema – kreipiuosi į ją.
Ji trumpam atideda mezginį ir klausiamai į mane pasižiūri.
- Kokia? Apie tai kas yra realybė?
Nusišypsau. Ji juokauja. Tačiau nujaučiu kad pokalbis nebus lengvas.
- Tu turbūt žinai, apie tai ką turiu nuveikti kaime?
Žavingoji rimtai linkteli.
- Mane tas ir neramina. – Tesiu savo mintį - Jaučiuosi tarsi tave išduočiau.
Žavingosios akys pasidaro liūdnos.
- Tu apie tai, kad tau reikės sukurti fizinius vaikus, su trejomis merginomis. iš to kaimo kur buvai? Tai tik pagalba tam kaimui kokia tu gali suteikti kaip vyras. Tuo pačiu tu taip pasirūpini jau esamais vaikais. Jautiesi tarsi išduotum savo principus ir tuo pačiu rūpiniesi kaip aš jaučiuosi.
Man pačiam pasidarė liūdna dėl tos susidarusios situacijos. Nors tikrai nenoriu jos liūdinti.
- Taip aš apie tai. – linkteliu galva - Dėl to ir jaučiuosi nejaukiai ir nenoriu tavęs liūdinti. Bet matau jau nuliūdinau. Labai atsiprašau.
Netikėtai ji nusišypsoja.
- Nesvarbu kad tau taip teks padaryti. Svarbu, kad tu rūpiniesi dėl manęs ir mano jausmų. Aš suprantu, kad kartais reikia padaryti tokius darbus, kuriu nesinori ir paskui priimti sunkius sprendimus, dėl kitu gerovės. Tai kad tu aukoji savo vidinį komfortą, dėl savo vaikų - aš vertinu. Nieko nepadarysi. Kiekvienas pasiekimas, turi savo kainą. Todėl aš esu rami. Nes jaučiu kad tavo širdis priklauso man. Nepagalvok kad esu egoistė. Tiesiog, nei viena moteris nesugebės būti tau ant tiek artima, kokia aš esu. Todėl ir pavydėti neturiu dėl ko.
Jai kalbant, vis labiau ir labiau žaviuosi jos vidine natūrą. Ji kalba kaip tikrai dvasinga moteris. Matyt, ne be reikalo yra sakoma, kad koks esi viduje tokia ir savo antra puse sutiksi.
Paspaudžiu reikiama simboli, prieinu prie jos ir apkabinu.
- Ačiu tau labai. Tu mane sužavėjai savo mintimis. Turėjau maža vilti kad mane suprasi.
Ji nusijuokia ir sutaršo man plaukus.
- Kaip ten tu sakai? Koks esi pats viduje, tokį ir partneri gausi. Tad aš esu tavo atspindys. Kitaip ir būti negali.
Atidžiai pažvelgiu jai į akis.
- O kaip su pavydų? Nepavydi kad kitos sugebės tai ko tu nesugebi?
Ta nusikvatoja. Dar karta švelniai sutaršo, mano pradėjusius augti vešlius plaukus, ant buvusios praplikusios galvos. Nuo tos dienos, kai gavau keistu būdu apyrankę, mano plaukai pradėjo sparčiai augti ten, iš kur jau senai buvo pasitraukę. Jie tapo vešlus ir žvilgantis. Kokius nešiojau prieš pora dešimčių metu.
- Tu kalbi dėl vaiku? O kas tau sakė, kad tai neįmanoma tarp mūsų? - ji šelmiškai manęs pasiteirauja.
Nustebau. Ką ji šneka? Kaip gali virtuali moteris pastoti nuo realaus vyro?
- Negali būti. Argi tai įmanoma? – nepatikiu ja
- Tai moteriška mūsų rasės paslaptis. - ji parodo man liežuvėli. - Eik ir buk ramus. Net toje situacijoje kurioje tu atsidūrei nebūsi vienas. Aš tau kaip moteris padėsiu, kad būtum tikras ir stiprus vyras net toje srityje. - ji pamerkia man akį.
Atsidusau ir dėkingai pabučiuoju į jos svaiginančias minkštas, drėgnas lupas ir išeinu iš virtualaus pasaulio. Kai tik pagalvoju kad šios dienos rūpesčiai baigti, į duris pasigirsta beldimas...