Žvelgiu į erdvę begalinę
su atspindžiais šviesos
ieškau kur sustot galėčiau,
kad paliestų nors vienas
spindulėlis jos.
Paglostau
rožės žiedą,
paduodu gurkšnį
gėlojo vandens
ir akys jo jau
skins obuolį rudens.
Palaistau medį,
morką augančią darže,
kad pailsėt galėtum,
ir valgyti drauge.
Nereikia plačių mostų,
(bet kiek tu dar gali...)
džiaugsmo ašara
ant skruostų
abiem trykšta
kai jausmo šilumą jauti .