C2H5OH

Sovietinio tipo blokinis namas - Petro ir jo nuolankiosios žmonos gyvenamoji vieta.
Tylu. Ramu. Kerpėmis apaugę masyvai, aplink asfaltas, tolėliau - ant žolės išmintas takas. Mėtosi tušti alaus buteliai. Niekam... jie... nerūpi

Petro K. butas nykus, skurdus, ir vos tinkamas gyventi. Petras sėdi susirūpinęs, nuo sudėtingo gyvenimo raukšlių išvagotu veidu prie virtuvinio stalo, palinkęs prie degtinės butelio. Mikliais pirštų judesiais sugriebia stikliuką, štai jau taikosi įspilti deginantį skystį sau į burną - hop!
Dar stikliukas, dar.
Štai jis gavo savo etanolio dozę, padėsiančią apmalšinti praėjusių dienų abstinenciją. Stiprus pykinimas, rankų drebėjimas bei gerklės džiovimas lėgo.

Aštunta vakaro. Iš darbo namo turėtų grįžti Petro žmona. Vaikai alkani (o gal ir užkando kokių dribsnių virtuvėje, Petras nežino), butas jau turbūt kokį mėnesį netvarkytas.
AR GALIU PAKLAUSTI, TĖVELI? Petras atsisuko. Jis girtomis akimis žvairavo į link jo artėjantį dešimtmetį sūnų.
- Negaliu, - pratarė. Tik tiek įstengė. Akyse jam kaupėsi ašaros. Įsipylė dar vieną stikliuką. Degtinė turėtų apmalšinti chaosą jo skausmo bei sielvarto pritvinkusioje galvoje bei sustatyti jausmus į lentynėles.
KADA GRĮŠ MAMA?
Jis norėjo pasakyti NEŽINAU. Sūnus tai suprato iš jo akių, iš jo mieguisto bei pavargusio veido. Jis buvo pernelyg pavargęs, pernelyg susirūpinęs, pernelyg girtas, o gal viskas kartu, kad kalbėti, bet už jį kalbėjo jo akys.
Vaikas išėjo iš kambario.

Durys prasivėrė.
MAMYTE! Vaiko akys maldaute maldavo motinos palaikymo ir šilumos.
Ji įžengė į virtuvę. Jos akys nukrypo į vyrą. Jis vis dar gėrė. Nedaug trūko, kad apsivemtų ar užmigtų padėjęs galvą ant virtuvinio stalo.
- Kodėl? Kodėl viskas taip? - tik šie žodžiai sukosi moters galvoje.
Vargšės, nelaimingos moters, kuri negalėjo savo gyvenimą pasukti tokia kryptimi, kad visiems būtų gera - o dabar jau per vėlu.
Neskirė blogo nuo gero. Ji buvo jauna, naivi. Paikai įsimylėjusi. O dabar? Kas dabar?
Pasyvi daug laiko laikyta agresija, melas, įtūžis - prasiveržė.
- Ar tau negana žiūrėjimo į mūsų butą, kas mes, bomžai, po galais? Ar sunku sutvarkyti? Ar sunku susilaikyti negėrus? Ar sunku???

Taip, jam buvo sunku. Taip, ji nežinojo, kas yra alkoholio abstinencija.
Už poros minučių, buto ramumą sutrikdė šauksmai, kartoninės sienos aidėjo nuo prorusiškų keiksmažodžių bei girtuoklio kliedesių.
Ir vėl tas pats. Per tą patį.
- Mama... Mama! Noriu valgyti! - tik tiek tepasakė vaikas. Bet niekas jo žodžių neišgirdo.

Obuolių vynas, vieno mėnesio atlyginimas, xanax'o tabletės.
Viskas, ką teturėjo ši moteris.
Tabletė lengvai nuslydo jos gerkle, su vyno gurkšniu, kad niekada karčiu.
Anksčiau laikiusi balastą, besistengusi padėti šeimai išsilaikyti, dabar ir ji įklimpo į tą patį liūną.
Vaizdai plaukia prieš akis... iš lėto apima malonus mieguistumas... tai būsena, apimanti po benzodiazepinų, kurią ši moteris puikiai pažįsta.
Dar kelios tabletės į saują. Ir dar. Skamba telefonas. Velniop. Pykina, kažkodėl velnioniškai skauda galvą. Tabletės į gerklę. Vynas slysta į skrandį, nudegindamas stemplę.
Laikas tiksi. 15: 30, 15: 31, 15: 32, 15: 40....
- MAMA! MAMYTE!

Lauke greitosios pagalbos mašinos sirenos, verkiantis vaikas, girto vyro kliedesiai - garsai tobulai koreliavo tarpusavyje, tarsi orkestas, grojantis nelaimingos sielos simfoniją.

Tas pats kerpėm apaugęs daugiabutis. Tas pats šaltas betonas. Tie patys niūrūs veidai. Išmėtyti buteliai. Nuorūkos ant asfalto.
... Ir tiesiog dar viena jame slypinti nelaimingos šeimos istorija.
Bet niekam nerūpi. Niekam nesvarbu, kas už jos slypi...