niekieno (tyla)

rugsėjo griuvimo
šaižiai išspiegtas
varnas
pakilo
tempdamas už savęs
drobinę tylą
leliumai leliumai
rytojaus rytą tūravojo
bočiai
išverktom akim
kam aruodus
užpustė sniegas
auksinis
plaukais
samsono užklojo
rytą
jam trūko išminties
mano tėvui
gulinčiam
medyje
varnui
mano
tiesos
negirdėjo
žolynėliais apsiklojęs
miegojo
sapnavo
giesmes apie
kylančią iš
žemės šalną
stingdančią
mano kojas
stingdančią
mano ėjimą
į
amžiną
ramybę