Mano vakaras

Kol barstau po smiltelę savęs,
Pamaniau, tai – nedidelis turtas,
Pro akių privertų langines
Žiūri vakaras,
Stebis užburtas.

Nepažįstu dar jo, ar galiu
Liesti šiltą ir švelnų jo petį?
Bet drįstu, išdrįstu pagaliau
Pasitikt savo
Sutemų svetį.

Apkabins jis mane tik žvilgsniu,
Suvirpės garbanėlė tarp pirštų,
Nebereikia ilgų kuždesių,
Kai tyloj vėl
Iš laimės apmirštam.

Nušvytruos mūs žydri traukiniai,
Pradundės pro apstulbusią stotį,
Tu žinok, kad žinau jau seniai – 
Tik mirtingi
Išmoksta šypsotis.

Mano vakaras, tarsi meilužis,
Gosliai glosto ir kloja man guolį,
(Gal šiaurys pavydus ir paūžaus),
Saugiai jausiuos
Į glėbį jo puolus.