Esi ne ta...

Sustok, minute,
nes tu ne ta,
kuria įsiterpi į bendrą laiką –
ten, Tavyje,
kažkaip kitaip įsižiebia šviesa,
išauga medis
apmatais dar neregėtas,
ten daug kažko
nei pamatyto, nei girdėto.

Žiūriu į veidą savo pro tave
ir man nebūna sarmata
tokiu savęs nepripažinti.
O visgi ir tuokart žinau –
šioje minutėje ir aš,
toks paslaugus kitokiai būčiai atsirasti.

Tokiam laike
visų būčių pradžia.
Akmuo – iš ten,
vanduo – iš ten,
maža dulkelė prie dulkelės,
ten mokosi suglusit į išmonę,
tapydamos pasaulio (ir Visatos) įvairovę. 
Jų lūkesčiuose – neužtenka, negana,
ką begalybė jau dabar sukaupusi.

Minute, tu narsus dangaus atokvėpis
o tavo laikas ateitį spalvoja.
Net ir žmogaus statyboje
keliu iš žodžio akmenį ant akmenio,
arbatai virti– pasilikęs molį.