Baladė apie Ąžuolą ir Rožę. Seno Apuoko pasakojimas.

Kai kartą Labanoro Girios Sengirėje grybavau,
netyčia pailsėt sustojau po sena egle skarota. Lijo.
Apuokas senas Bubagalvis, savo paslapčių knygas atvertęs
ir ant šakų susisodinęs riešutines, voveres ir kėkštus,
balsu išmintingumo sakmę pasakojo jiems slaptingą...
Suklusau...

„Senoj sodyboje, kuri prie kelio vingio kažkada stovėjo,
bujojo plačialapis Ąžuolas, minties galiūnas šimtmetinis.
Sodybą saugojo, neklaužadas paukščius dabojo,
tarsi sodybos tikras šeimininkas, kieme vis tvarką darė
ir daugel metų naktimis kažką dūmojo...

Speiguotą rytą, gėlių darželyje, šalia senai dažytos sienos,
per Šventą Valentiną, sniegui briliantais žibant,
tarsi žavi jaunamartė žaliais lapeliais pasiraižius,
Vasario šaltyje lediniame paskleidusi šafrano kvapą,
pražydo Rožė Purpurinė. Buvo grožio neišpasakyto...

Ir sudrebėjo Ąžuolas, minties galiūnas šimtmetinis,
tarsi šokėjas valso klasikinio, kamienu grakščiai susiūbavo,
šakas kerpėtas lyg rankas dangun iškėlęs sudejavo,
nustebintas bei pakerėtas Rožės Purpurinės grožio,
romantiškai ir paslaptingai meilėje prisipažino...

Koketiškai žaliais lapeliais Purpurinė Rožė sumirgėjo,
grakščiai iškėlusi viršun šafranu kvepiantį, nuostabų žiedą,
spygliukais dar mažais, tarsi švelniom rankutėm, sumojavo
ir liaunu kūnu švelniai prisiglaudus prie galiūno šimtamečio,
akim liepsnojančiai rausvom į Ąžuolą svajingai pažiūrėjo...

Ir apkabino senas Ąžuolas gražuolę Rožę Purpurinę,
šakom kerpėtom ją apglėbęs šildė, saugojo nuo vėjų,
švelnius žodžius šnabždėjo, krentantį aplinkui sniegą tirpdė,
kas dieną vis labiau rausvų akių gelmėj nugrimzdamas,
apie aistringą Meilę amžiną svajodamas kalbėjo...

Gražuolė Rožė Purpurinė, Ąžuolui kamieną švelniai glostė,
tarsi skara apglėbdama kvapu šafrano jį malonino kas rytą,
liaunu jaunystės kūnu apsivijusi aplink, jo šiluma dalijosi,
vis raudonom, liepsnojančiom akim į išmintingas jo akis žiūrėjo,
ir apie Meilę begalinę dainas aistringas tyliai jam dainavo...

Tačiau Vasaris Piktavalis, tyrai jų Meilei ėmė žiauriai pavydėti.
Pakvietęs Nuožmų Šaltį, Baltą Sniegą ir Atšiaurų Vėją,
dienom, naktim medinėmis tvorom poškėjo, visus kas gyvas šaldė,
ledinėmis statulomis visus be gailesčio paverst norėjo
ir Rožę Purpurinę, atkovot nuo Ąžuolo šimtametinio pažadėjo...

Ir neatlaikė Rožė Purpurinė, nors ir galiūno Ąžuolo šiltam glėby tūnojo,
kas dieną vyto, juodo, geibo ir kas kart graudžiau raudojo...
Galiūnas šimtametis prakeiksmus klastingajam Vasariui svaidė,
Perkūną šaukėsi pagalbon, Valdovę Saulę žadino ir šiltą Lietų kvietė,
savam karštam glėby vis Rožę Purpurinę apkabinęs šildė...

Pažvelgusi dar paskutinį kartą į galiūną, meilės raudonom akim,
nuvyto Rožė, numirė, sušalusi į ledą amžinybėje nugrimzdo...
Pajuodo Ąžuolas šimtametinis, šakas nuleidęs tyliai aimanavo,
kasdien labiau vis džiuvo, nyko ir lėtai, lėtai sausėjo,
o naktimis šaltom kažką ilgai, liūdnai dūmojo...

Pavasarį, kai Karalienė Saulė ėmė karščio šokį šokti,
rasotą rytą, gėlių darželyje, šalia senai dažytos sienos,
nauja aistra, gražioji Rožė Purpurinė vėl grakščiai pražydo,
žaliuosius lapelius ištiesusi suskubo savo Meilę apkabinti...
Tačiau... tik juodą kelmą stūksantį priešais save išvydo...

Raudos daina maldinga, pasklido meiliai po sodybos kiemą,
padėjusi ant juodo kelmo purpurinį savo žiedą tyliai,
gražioji Rožė Purpurinė, rausvas akis užmerkė amžiams...
O paryčiais Valdovei Saulei spinduliais sušildžius žemę,
senos sodybos kiemo vidury linksmai sudygo Purpurinė Gilė...

Senai jau nebėra sodybos tos langinėmis puoštos...
Kieme tik piktos dilgėlės ir aštrios usnys viešpatauja,
prie miško juodmargiai beržai vis menantys istoriją raudoja,
o kiemo vidury, iškleidęs nuostabias šakas, paukščius dabodamas,
gražus, šafranu kvepiantis, jaunasis, Purpurinis Ąžuolas bujoja... „

Lėtai užvertęs savo paslaptingas, visažines sakmių knygas,
Apuokas Bubagalvis ašaras nubraukęs, nusklendė į tolį.
Ilgai stovėjau mintimis dar aš sodyboje toje, kuri prie kelio vingio...
Sakmė, netyčia nugirsta gūdžiojoj girioj, krauju įstrigo man į širdį,
manoj būtybėje išskleisdama, tos Purpurinės meilės tragiškajį grožį...