Kuomet per daug...

Atėjo pasaka žiemoj.
O kas pasakė,
kad speige nežydi gėlės,
nevirpa (ar negieda) vyturėlis.

Nereikia kelti vėliavų,
pasaulį marginti jų spalvomis.
Tai laikas, kai ir potvyniai atsimena save
iš biblijos kaip dievo žodį.

Net užmiršti, kad vandenys,
kad jūros – marios, vandenynai 
va šitaip vaikščioja
laukais, namų stogais ir medžiais,
net lūžta jie,
dzievuliau, lūžta
nuo šitokios baltos spalvos.

O speigas, įsikibęs į ausis,
tarytum išpažįsta aukštą tiesą –
taip jau, deja,
visur ir visuomet yra –
jeigu ko nors per daug,
ir dievui tiek savęs nereikia.