– Ir ką sakyt, kalbėt toliau? Atrodo, kad kaip toks, kaip scenaristas čia nereikalingas. Viskas kitaip ir netgi įdomiau negu mano galvoje. Svajotojo gyvenimas, regis, prilygsta netikėliui. Kad ir kiek ko daug galvoje, bet nieko, kad iš ten galėčiau pasiimti į rankas.
– O ant liežuvio užkelti?
– Ką?
– O ausyse kokios žinios? – išgirdo Scenarijus patį save, o netrukus ir taip.
– Dienoraštyje parašyta:
„Per naktį truputį pasnigo
net ir ant mano parašo šiek tik“.
– Štai ir atėjau kaip pas Scenarijų, kol dar ne visai neužsnigtas, – išgirsta jis ir lyg žino.
– Tavo vardas Raimondas? Raimondas Krušas?
– Ar manai, kad norėčiau išsiginti?
– Palauk minutėlę, Raimondai. O jeigu ir daugiau, vistiek palauk, – paprašė Scenarijus, kuris per netrumpą laiką tartum nieko daugiau akimis neieškojo, tik žiūrėjo į jo rankose karaliaus paliktą kepurę. Kaip į televizoriaus ekraną. Juokinga? Oi ne, oi - ne! Būtų juokinga, jeigu galėtų tikėtis, kad ir menkiausio stebuklo, pavyzdžiui... O gal? Gal šis sniegas ir yra stebuklas su Raimondu? Ar bent įvadas į jį, pamąstė Scenarijus, ir ryžtingai, tvirtai įsikibęs abejomis rankomis į karaliaus dovanotą kepurę, dėjosi ją sau ant galvos. O iš ten jau pažįstamas, jau žinomas Julijos balsas.
– Aš tokios šaimos. Pirmiausia tėvukas nusdėjo, kad nesrašė kolkozan, tai pajėmė trajis metus... O paskui... Broliai mokinos Vylniun, univarsitetan, vienas pirman kūrsan, kitas kecvirtan. Pajėmė brolius. Vyrausia sesuo buvo jau ištekėjus, tai kita pavardė, jos nevežė, o aš slapstiaus, o jauniausių (Juliją) išvežė. Ir brolį (Raimondą) dzvylikos išvežė cik su mamu
Scenarijus ir vienąsyk, ir kitąsyk apsižvalgęs aplink save ir nepamatęs Pranuco griuvėsiuose karaliaus, sukluso: o kur jis? Dingo ar kaip? Nesulaukęs karūnos? Kaip čia taip – dingo ne tik be karūnos, bet ir be kepurės. Ir...
Scenarijus
ir ša, paršeli, ša –
Taip pats save baru,
(o atsidusęs):
– o dangau, nereik geriau
kaip tai, kas nepavyko būti,
kuo sapnuose norėjau būti.
Bičiuliai mano,
kaip padebesių kalnai,
nebarkite manęs dėl to,
kad taip neįmantriai,
glaudžiu žodelį „būti“,
prie žodelio „būti“.
Kai esam kosmose aukštai,
jau kelnių ir poezijai nereikia.
Ne, Julija, daug kartų į save nerodyk,
esi anksčiau nei sausio tryliktoji.
Rikiuok savus,
kol dar ne Karlonienė,
kol Šklėrių raisto pakrašty
vienas po kito seserys ir broliai
iš aukšto lopšio keliami.
Julija
Šaši broliai ir trys sasarys...
Mes užaugom devyniuosa
Broliai jau išmirį...
Pajautų Scenarijus nestokojo. Nespėjus vienai bet kiek atokiau pasitraukti, tuoj išgirsta, kad jau kita po smegenis kapstosi ir gerklę kuteną. O būna, kai jos, susimetusios po kelias, taigi kolektyviai rausiasi, kapstosi, ieško ir gerklę kutena. Jauti, žinai, kad tau, Žmogau (tik netingėk!), leista dvasioje kilstelėti aukščiau negu karaliui. Tai labai įtaigi pajauta, tačiau rūpesčių, netgi bėdų dėl to nemažiau. O taip todėl, kad būtent tokios jos neįmanoma atsikratyti dėl priežasties, kad nėra žmogaus, kuris savyje nežinotų karalystės ir nesijaustų karaliumi. Atrodytų, ar neužtenka? Atrodytų, ko daugiau bereik?
– Iš kur tu čia taip? – už Scenarijaus drabužio timptelėjo jį Raimondas, – Atrodo, it iš „lietuvio kalendoriaus“ pamokslautum.
– Ar tai blogai?
– Išgirdęs apie Pranuco griuvėsius specialiai ėjau pasidairyti, kaip tai atrodo realybėje.
– Na ir kaip? – vėl Scenarijus
– Ten, Sibire, vieną laišką esu gavęs nuo jo. Vienintelį. Žino, kad jį gavęs, o ne kažkur užsimetęs. Apie tai jam irgi rašiau. Atsakymo negavau. Sakau, vienintelį laišką esu gavęs nuo jo. Vokas sulipdytas į trikampį ir ant jo užrašytas tremties adresas ir mano vardas su pavarde: RAIMONDUI KRUŠUI iš Šklėrių.
– Iš Šklėrių?
– Parašiau jam, bet jis neatsakė, – aplenkęs Scenarijaus klausimą kalbėjo jam Raimondas, –
Neparašė. Būna visaip. Ir šit suprantu, kad jis jų rašė daugiau. Rašė juos ir tuomet, kai dar nežinojo, kad persikėliau būti iš kūno į dvasią. Todėl man nereikia klausti, kodėl, tamsta Scenarijau, esi čia. Masė darbų. Neįsivaizduoju, kaip bent nedidelę dalį Pranuco griuvėsių galima būtų restauruoti Rodau į Pranucį, bet iš tikrųjų kalbu apie kiekvieno žmogaus griuvėsius. Ne tik karalių karūnos, bet ir patys karaliai su savo karalienėmis, princai ir princesės mėtosi. Regis, pasilenk, paimk, pakalbink, bet – ne,
kažkodėl dar vis toks darbas neišmoktas, – pakalbėjo Scenarijui Raimondas, o atsigręžęs į Juliją, – O tu, sasula, nesakyk apie brolių mircį. Va, pasakė Scenarijus: „rikiuok savus“, ir rikiuok. Visi šaši į tokių rikiuotį ataisim...
------------__________________-------------
Iš „Skaitau Save“