Sutirpusios gruodžio savaitės

Apšvitinta sapno juostelė 
Jos kadrai seniausiai išbluko
Tik vaikiški pirštai pabalę –
Mergaitė ieškojus degtukų 

Dar prašo jos sapną pridegti
Paverst pelenais kol neliktų
Minčių apie buvusią naktį
Ir žodžių – tik sergėk nuo pikto

O duoną kaip nors jau ir patys
Po trupinį rinksim į riekę 
Maldoj mano delnas pripratęs 
Iš alkio bent trupinio siekia

Kol sniego garuojantis kąsnis
Visus pamaitina taip skalsiai
Tik bręsdamas būk atsargesnis
Nes pats tarsi vynas apkarsi

Dar sapnui juostelės užtenka
Bet faktas – išblunka ir šioji   
Tik tu mano virpančią ranką
Nežinomais vingiais vedžioji

Vienatvės ir sniego kūrėjau
Rašiau taip kaip laikas diktavo
Ir žodžių kitų neturėjau
Tik tuos pakuždėtuosius tavo

Jau vėjuose varstosi durys
Ir kraujas ir rašalas kreša
Mane iš vienatvės sukūręs
Mane iš paikystės užrašęs 

Kas kartą vis skaitęs ir skaitęs
Galop tavo balsas nutrūko
Sutirpo dvi gruodžio savaitės 
Švieselėje vieno degtuko