Kol gyvenu

Kol gyvenu, tol mokausi atleisti.
Kitaip netekčiau išgyvent vilties.
Net priešo širdžiai nuolat ieškau vaisto:
Išgis, mylėti gal mane pradės?

Net ir tada, kada likimas dūžta,
Rinkti, lipdyti duženų einu:
Šviesos kitam negalima užpūsti. –
Kylu, iš naujo gyvenu.

Kai vakare slysta malda nuo lūpų,
Ne už save, už artimą prašau:
Rytoj atsiųsk, ko šiandien jam pritrūko. –
Ir viskas regis man gražiau.

Kol gyvenu, tol nebijau patirti
To, ką diena rytoj atsiųs.
Svarbu, rami, kad pasitikčiau mirtį,
Kaip pasitinka ją... žmogus.