Ugnie, eime su manim

Laukiu juodos ir tokios karštos kaip lava
jaučiuos kaip tvinpykso kavinėje
sėdintis agentas Kuperis
jau atradęs bleklodžą
ta tamsųjį ratą
bandantis perprast vidun įsimetusį pyktį

UGNIE, EIME SU MANIM

staiga viskas tampa tik juoda ir balta
o grindys languotos
viena padavėja vaikšto visais langeliais
tarytum valdovė
mažasis barmenas kaip juodasis rikis
tik įstrižai

visi kalba atbulai
kartu lėtai ir vangiai
gromuliuoja žodžius
varto rytdienos laikraščius
juodraščius seniai parašytus scenarijus

UGNIE, EIME SU MANIM

espresso ekspresas juda į mano staliuką
šypteliu
sriūbteliu gurkšnį juodosios
sukilusį kartėlį užgeriu vandeniu

pastaruoju metu vis dažniau graužia
rėmuo ir sąžinė
nežinau ką lengviau nugesint

visi esam pupelės kurias malūnėliai
permala į smulkesnes daleles

iš tirščių galiu išsiburti tik tai
kad ką tik pabaigiau savo puodelį

moju padavėjai

MINAM US EMIE, EINGU

kalbu atbulai mąstau atbulai
atbulai į pasaulį atėjęs
atbulai eina laikrodis apokalipsė
vis tolsta nuo mūsų

kaip nusikaltėlis grįžta į tą pačią vietą
norėdamas panaikinti įkalčius

tu grįžti prie staliuko
ten pat kur tave palikau